Austrų kino režisieriaus Michaelio Hanekes pristatinėti nereikia. Intelektualaus kino kūrėjas, keliantis nemalonius, tačiau reikalingus klausimus, Lietuvos žiūrovui gerai pažįstamas iš kontraversiškų juostų „Baltas kaspinas" (2009), „Pianistė" (2011), „Smagūs žaidimėliai" (1997). Rugpjūčio 16 d. M. Hanekė sugrįžta į „Skalvijos" kino centro ekraną su „Meile" (2012), emociškai itin paveikia drama, patekusi į metų geriausiųjų sąrašus.
Kai kuriems „Meilę" gal jau teko matyti Šiaurės šalių kino forume „Scanorama" seansuose. Kam nepavyko filmo pamatyti, tai greičiausiai teko girdėti apie jo sėkmę pasaulio kino ekranuose, pasipylus „Auksinės Palmės šakelės", „Cezario", „Oskaro" ir kitiems apdovanojimams.
M. Hanekės „Meilėje" yra visko, ko tikimasi iš kino - jautrią bendražmogišką temą, stiprų aktorių duetą - apie aktorius daugiau pasižymi kinematografine estetika ir visa tai į vientisą kūrinį sujungiančia kino meistro ranka. Kino kritikas Linas Vidžiūnas, taupiai dalijantis pagyras, M. Hanekę žurnale „Kinas" įvardija „vienu iš nedaugelio aukščiausios klasės profesionalų, sumaniai minkančių kino materijos molį nuo pirmo iki paskutinio kadro".
Kaip ir ankstesniuose filmuose, taip ir „Meilėje" M. Hanekė neleidžia žiūrovams atsipalaiduoti. Priešingai - įtraukia juos į kankinantį meilės išbandymo stebėjimą. Režisierius yra įspėjęs, kad sukurti šį filmą yra lengviau, nei žiūrėti.
Ekrane matome Žoržą (akt. Jeane-Louis Trintignant) ir Aną (akt. Emmanuelle Riva) - pagyvenusią muzikantų intelektualą porą. Išėję užtarnauto poilsio jie aktyviai mėgaujasi gyvenimo teikiamais malonumais - klasikinės muzikos koncertais, intelektualiais skaitiniais ir pokalbiais apie juos, susitikimais su buvusiais mokiniais. Vieną rytą šią idilę sujaukia Aną ištikęs priepuolis. Prasideda stiprybės ir meilės reikalaujantis išbandymas.
Filme nagrinėjamos temos M. Hanekė ryžosi imtis paskatintas asmeninės patirties. Nors, kaip ne kartą akcentavo režisierius, juostoje vaizduojama situacija turi mažai ką bendro su realia istorija, tačiau būtent ji išprovokavo esminę „Meilės" temą. Ją menininkas apibrėžia kaip „sudėtingumą, kylantį iš pastangų susidoroti su mylimo žmogaus kančiomis". pakitJam rūpėjo panagrinėti ir šiuolaikinėje visuomenėje susidariusią sveikatos priežiūros krizę.pakitę santykiai su sergančiu žmogumi
„Šiais laikais gyvename visuomenėje, kurioje liga ir natūrali mirtis yra evakuojama į ligonines, į slaugos namus. Akivaizdu, kad ankstesniais laikais su šiais sunkumais buvo dorojamasi šeimos viduje. Dabar, kai kiekvienas skundžiasi užimtumu, nepavyksta to išspręsti pasitelkiant tik šeimos narius. Tai atskleista per Anos ir Žoržo dukros Evos liniją", - interviu Philip Horne yra minėjęs režisierius.
H. Hanekė prisipažįsta labiausiai besidomintis filmais, kurie verčia klausti savęs ir kitų, kvestionuoti įsitvirtinusias nuostatas, tobulėti ir siekti pažangos. Galbūt todėl be šių komponentų neišsiverčia ir jo paties filmai, visada įžiebiantys diskusijas.
93%
6.6
69
