Mantas Mikšys: Pasikėsinimas į Ričardą Niksoną

Lietuvos kino platintojai pastarąsias savaites džiugino istorinėmis interpretacijomis ekranuose: gegužės 6-ąją startavo „Pasikėsinimas į Ričardą Niksoną“. Išgirdus apie šią premjerą, į galvą šovė keletas minčių. Pirma - filmo pavadinimas skamba tarsi tai būtų tikra dokumentika, tad lyg ir neaišku, ką ji veikia didžiuosiuose kino ekranuose. Antra vertus, filmo aprašyme kalbama, jog „Pasikėsinimas į Ričardą Niksoną“ – meniškai atpasakota Samuelio Biko, ketinusio nužudyti prezidentą, istorija, kur šis paaiškina savo apsisprendimo motyvus. Antra - debiutuojantis režisierius Niels Mueller, ryžęsis imtis tokio darbo, pasirinko anaiptol ne lengvą užduotį. Tiesa, jis nuėjo lengviausiu keliu.

Iš tiesų 1974-aisiais gyveno neturtingas Samuelis Bikas (filme jo vaidmenį atlieka Sean Penn). Nesėkmingas prekybininkas, nenusisekęs šeimos vyras (vedybinis gyvenimas baigėsi skyrybomis), paprasčiausiai žmogus, kuris jaučiasi visų išduotas ir pamirštas. Filme akcentuojama, kaip Samuelis bjaurisi jį supančiu pasauliu. Prekyboje jam nesiseka dėl to, jog geras pardavėjas turi meluoti pirkėjui – tokios žaidimo taisyklės. Taip pat, jog žmogus darbe tampa savotiška boso nuosavybe, prarasdamas savo teises ar netgi menkiausias pretenzijas į pagarbą. Bikas nori savos „amerikietiškos svajonės dalies“. Jis tiki, kad gali pradėti sąžiningą savo verslą, tačiau čia sutrukdo vyriausybė, kuri dėl nežinomų priežasčių (Bikas mano, jog taip nutinka, nes jo verslo partneris – juodaodis), prašymą paskolai atmeta. Ir tada, kai daugelis žmonių, patyrusių šitiek sunkių išgyvenimų, pradėtų gerti, Bikas sumąsto, jog reikia nužudyti „geriausią Amerikos pardavėją“ - prezidentą Ričardą Niksoną.

Neatsitiktinai užsiminiau apie lengviausią kelią. Apskritai Samuelio Biko istorija šiandien turbūt būtų pamiršta, jei ne 2001 rugsėjo 11-osios bokštų dvynių ataka Niujorke. Tada kone pirmąkart suprasta, koks grėsmingas įrankis yra lėktuvas, patekęs į teroristų rankas. 1974-aisiais Bikas bandė užgrobti lėktuvą Baltimorėje ir juo rėžtis į Baltuosius rūmus. Tiesa, žinių reportažai šio bandymo niekada nepateikė kaip pasikėsinimo į prezidentą, o kaip bepročio teroristo darbą be aiškių užmojų. Šiandien režisierius N. Mueller pristatomas kaip žmogus, surinkęs archyvinę medžiagą, kurią „šitiek metų bandė nuslėpti JAV pareigūnai“. Taigi, kai filmų apie rugsėjo 11-ąją ir teroristus katilas jau, atrodo, išsemtas, tenka pasiknaisioti po istorijos lobynus. O jeigu prie filmo kaip nors pavyksta prilipdyti „9 11” etiketę, didesnis perkamumas garantuotas.

Na, o be šio priedo filmas turbūt nė nevažiuotų į Lietuvą. „Pasikėsinimo į Ričardą Niksoną“ meninė vertė gana diskutuotina. Sean Penn iš tiesų tobulai perteikia į kampą įsprausto Samuelio Biko jausmus, didelę vienišo žmogaus dramą. Prie jos dar prisegamas ir Ričardas Niksonas. Atrodo, jog prezidentą Samuelis pasirenka tik dėl to, jog jį per dažnai rodo televizoriaus ekranuose. Nėra motyvo, nėra tikslo, tik aklas ir liguistas tikėjimas, kad išjungus vieną švieselę Vašingtone Amerika iš naujo nušvis Taip, tai tikrai maniakiška istorija, „įkvėpta tikrų istorinių faktų“, kaip primenama žiūrovui paskutinis kadras, tačiau joje nepamatysime nieko dokumentiško, tik sunkią žmogaus ligą. Taigi tai nėra istorinis filmas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai elementari ir gan kruopščiai sumontuota melodrama, pasaulį išvydusi tik dėl taip „susiklosčiusių“ nesenos istorijos aplinkybių. Tad ją ir galima žiūrėti tik kaip asmeninę dramą. Be įmantresnio moralo ar prasmės, „Pasikėsinimo į Ričardą Niksoną“ istorija daugiau neturi ko pasakyti.

Bernardinai.lt