Festivalis „Kino pavasaris“ kino mėgėjo žvilgsniu
Štai ir baigėsi kasmetinis festivalis „Kino pavasaris“: susisuko paskutiniai juostų metrai, sukramsnoti spragėsių likučiai, o šiųmetės įvykio vietos „Forum Cinemas Vingis“ kasininkės pagaliau gali džiaugtis ilgesniais laiko intervalais tarp bilietų pirkėjų.
Regis, tai buvo pavasaris, dar labiau išblukinęs atsiminimus apie kovą dėl „Lietuvos“ kino teatro išlikimo. Ko gero, atsivėrus naujoms nekomercinio kino erdvėms, atsiradus didesniam skaičiui kino salių, sutrumpėjus eilėms prie kasų, retam ir kilo klausimas, ar festivalio direktorė Vida Ramoškienė beturi raktą nuo apmirusio Vilniaus Pylimo g. 17 esančio pastato. Savo ruožtu norėčiau pažymėti festivalio metu sapnavęs gan nemalonų sapną: štai riedu sau Pylimo gatve troleibusu, žvilgt į kairę – o ten nebėr „Lietuvos“ kino teatro mūro. Regėti vien griuvėsiai lyg spragėsių trupiniai kino žiūrovo rūbų raukšlėse.
Na, bet iš sapno grįžkime į „Forum Cinemas Vingis“, kur įsigijau visą abonementą į dešimt festivalio filmų. Dešimt reginių – pakankamas skaičius, kad galėčiau apibendrinti festivalį ir trumpai papasakoti ne tik apie savo pasirinktus filmus, bet dar ir pakalbėti apie žiūrovus bei naująją festivalio erdvę.
Vilkų dauba. Tačiau visos tos matytos mirtys nė iš tolo neprilygsta „Vilkų daubos“ mirtims. Nesutinku, kad įsigijau bilietą į siaubo trilerį, tai veikiau buvo nerimo ir nežmoniškumo trileris.
Režisierius meistriškai žadina žiūrovo susidomėjimą ir nerimą, bet filmui persiritus per pusę tokia būsena ėmė erzinti – vieną moteriškę net išgirdau sakant „atsibodo!”.
O kai per vieną minutę vienai herojei žvėriškas senis peiliu pradūrė gerklę, nupjovė kelis pirštus ir suvarė ginklą į stuburą, griebiau už striukės ir, prasibrovęs pro žiūrovus bei vienai moksleivei netyčia užmynęs ant kojos, apleidau salę. Tai buvo šlykštu, pasibaisėtina, nežmoniška.
Tiesa, po minėtos scenos šalia sėdėjusių jaunų moksleivių dar retoriškai paklausiau: „o kiek jums metų?“. Mano vertinimu, nepilnamečius nuo tokių kraupių ir įtaigių vaizdų reikia atriboti, todėl švysteliu akmenuką į „Kino pavasario“ organizatorių daržą, kad šie neperspėjo, su kuo žiūrovai bus priversti susidurti, ir kad nepritaikė apribojimo „N-18“.
Dar ir dabar, praėjus kelioms dienoms po filmo, atsiminimas apie tą sceną sukelia nemalonų šleikštulį. Be abejo, tai rodo, kad juostos kūrėjų komanda pasidarbavo itin profesionaliai, bet postmodernistinis būvis, kai režisieriai nebepaiso jokių etiškumo, estetikos ir padorumo normų, anaiptol nedžiugina.
Baigdamas šį matytų filmų dienoraštį pridursiu, kad konduktoriai dažnai bilietus apžiūrinėjo neįdėmiai, todėl į kai kuriuos seansus, ko gero, galėjai prasmukti ir su senu bilietu. Be to, pastebėtina, kad žiūrovai į seansus vėlavo miniomis.
Galimas daiktas, tai tikriausia dėl to, jog „Forum Cinemas Vingis“ dunkso toliau nuo sostinės centro nei uždarytasis kino teatras „Lietuva“.
Taigi perėjimą nuo žiemos į pavasarį žymintis festivalis baigėsi – tad laukime pirmųjų pumpurų sprogimo!
Bernardinai.lt informacija
86%
7.4
72
