Netrukus kino teatruose galėsime pamatyti antrojo turo trumpametražių filmų festivalio AXX darbus. Viena iš festivalio dalyvių - Amerikos lietuvė režisierė Ramunė Rakauskaitė filmą kūrė Čikagoje. Su Ramune kalbamės apie lietuvišką kiną bei jos naująjį filmą.
Kodėl apskritai dalyvavai AXX filmų festivalyje? Kas tave paskatino?
Dalyvavau, nes noriu kurti kiną. O kadangi mūsų šalyje yra labai mažai galimybių rinktis, todėl renkuosi kiekvieną šansą. Visų pirma patiko festivalio AXX idėja. Tai tikrai puikus modelis, gaila, kad Lietuvos Kultūros ministerija nesugalvoja nieko panašaus ir net neleidžia jauniems kinematografams „prisiliesti“ prie kino. Manau, kad AXX tikrai įvykis mūsų kine, o pirmiausia todėl, kad jį sugalvojo žmonės, mylintys kiną, ir suteikė šansą „pabandyti pažaisti“ kiną, tokiems pat dideliems kino aistruoliams. Be to, pritraukė į sales daugybę žmonių ir sukėlė susidomėjimą lietuvišku kinu. Tikiu, kad po kiekvienų AXX metų iškils bent vienas talentingas režisierius.
Kaip vertini kitus AXX pristatytus filmus?
Filmus vertinu įvairiai, tačiau suprantama, kad negali pasisekti visiems. Seniai įstrigo a.a. rež. D.Tamulevičiūtės pasakyti žodžiai, kad jauną režisierių galima pradėti vertinti, kai jis pastato penkis pirmuosius spektaklius, tik tuomet jis įgyja braižą, stilių, formą. Iki tol jam reikia leisti dirbti, švelniai globojant. Tai absoliuti tiesa kiekvienoje meno srityje. Tačiau kine ši tiesa itin žiauri.
Papasakok, apie ką bus tavo naujasis filmas „Mimoza“?
Mano naujasis filmas „Mimoza“ pasakos apie gyvenimu nusivylusių žmonių kelionę keistame pasaulyje labai keistomis aplinkybėmis. Scenarijų parašiau pagal čikagiečio fotomenininko Algio Žuko apsakymą. Tai magiška istorija, puikiai tinkanti trumpam filmui.
Filme pagrindinius vaidmenis atlieka aktorius iš Lietuvos Rytis Saladžius ir čikagietė Inga Jonaitytė. Epizodinius vaidmenis kūrė visi čikagiečiai – Gailė Main, Alina Grinkevičius, Darius Audickas, Ramūnas Paulauskas, Aušra Jasaitė, Aleksas Antonovas, kun. Antanas Saulaitis ir kt.
Kokį vaidmenį sukūrė kun. A.Saulaitis, kodėl jį pasirinkai?
Kun. A.Saulaitis vaidino Senelį. Šis personažas, tai - vaikystės, šilumos ir gėrio simbolis. Apie A. Saulaitį galvodama parašiau tą vaidmenį. Džiaugiuosi, kad jis sutiko vaidinti. Ir labai nuoširdžiai tai darė. Tik filmavimo dienos viduryje prisipažino, kad labai jaudinasi.
Ar sunku Amerikoje buvo rasti tiek daug idėjinių žmonių, kurie be jokio atlygio dirbtų prie kino?
Tiesą pasakius, nei Lietuvoje, kai kūriau „Sūrininką“, nei Amerikoje nebuvo sunku rasti idėjinių žmonių. Tik Amerikoje, kur kiekviena valanda turi savo piniginę išraišką, labiau galėjau įvertinti visų geranoriškumą ir net pasiaukojimą. Lietuvoje menininkai labiau „atsipūtę“ ir išlepinti. Amerikoje visi džiaugiasi galėdami daryti tai, apie ką svajoja.
Kodėl visgi Lietuvoje nebesukuriama tiek gerų filmų, kiek buvo sovietmečiu? Ar čia tik finansų stoka?
Palyginti su sovietmečiu, galima būtų netgi sakyti, kad Lietuvoje beveik nekuriamas kinas. Tuomet klestėjo kino fabrikas, ir „kinas buvo svarbiausias iš kitų menų“. O dabar vidutiniškai kiekvienas žinomas režisierius sukuria vieną vaidybinį filmą per penkerius metus.
Ar čia kalta jau ne kartą neigiamai vertinta kino ekspertų komisija?
Pirmiausia - tai mūsų valdžios požiūris į kiną. Kinas Lietuvoje - kaip trečiasis brolis tarp visų meno sričių. Neremiamas, ignoruojamas, atstumtas. O kino ekspertai – tai tik subjektyvi grupė žmonių, išreiškiančių subjektyvią savo valią, kaip padalyti labai mažą katilą, ištroškusiai miniai kūrėjų.
Galbūt A. Matelio filmo sėkmė privers daugelį į kiną pasižiūrėti kitomis akimis.
Nors Muzikos ir Teatro akademija rengia režisierius, tačiau nematome arba matome labai mažai jų kūrybos darbų. Kodėl?
Neturi šansų baigusieji akademiją net pabandyti, kuo tas kinas kvepia. Ką jau kalbėti toliau. Ir niekuo gyvu nesutiksiu, kad tai - idėjų stygius. Tikrai ne. Tai netobulos sistemos, visiško jaunų specialistų ignoravimo, apskritai nepakankamo dėmesio kinui Lietuvoje padarinys. Realybė žiauri visiems kino kūrėjams, ką jau kalbėti apie jaunuosius. Belieka tikėtis, kad situacija greitai keisis, o tuo tarpu tik džiaugtis kiekviena lietuviško kino premjera ir jos kūrėjais.
Ginto Beržinsko ir Algio Žuko foto
Bernardinai.lt informacija
60%
6.6
72
