MIRTINA AVANGARDO DOZĖ arba XX a. pabaigos menininko kontūrai

Balandžio 18 d. 18 val. “Skalvijos” kino centre bus rodomas rež. Aleksandro Jegorovo (Džyzos) keturių dalių filmų ciklas “Artūro Baryso antologija” (1954 – 2005).

Artūras Barysas, Baras – visuomenės prieštaringai vertinamas kūrėjas, maištautojas, vizionierius, kliedėtojas, skandalistas, režisierius, muzikantas, dailininkas, aktorius… magas. Išties, labai sunku apibūdinti Baro fenomeną, o gal ir nereikia… ”Girk mane labiau” – atsakytų Baras. Asmenybės gimsta epochos sutemose ir ieško naujų kelių, sprendimų, idėjų. Bet tokio keisto, pritrenkiančiai tikro ir “kreizovai” neapčiuopiamo genijaus dar nebuvo lietuvių kultūroje ir, matyt, nebus. Artūras Barysas nematė jokių prošvaisčių stagnacinės visuomenės kultūriniame gyvenime ir niekuomet jų neieškojo. Baras netgi nekovojo su žlungančia sistema. Juokėsi iš ideologijos? Gal būt. Baro tikslai buvo kiti. Jis visada ėjo vienu žingsniu priekyje, matė toliau, stebėjo naujus kūrybos horizontus, todėl tapo Magu, akimirkos meistru, veiksmo generatoriumi, sidabrinio kadro architektu.

Artūro Baryso kino kamera virto langu į naują, pasvirusį pasaulį. Bet paradoksaliausia yra tai, kad Baras sąmoningai nesiūlydamas jokio pozityvaus sprendimo, kūrė naują banalybę, naują beprasmybę, naują kaukę ir naują šypseną. Baras visada mėgo prieštarauti viskam, net ir pačiam sau. Jis ėjo tamsiu koridoriumi ir kiekvienu filmo kadru tarsi užkaldamas duris, kad niekas nesugebėtų įeiti, įsibrauti į jo vidinį pasaulį. Bet taikli kamera skynėsi kelią į naujas raiškos erdves.

Atrasti kažką nauja, nesvarbu ką, išlaužti užkaltas duris, iškulti saldų, “falšyvą” tikrovės vitražą, nuplėšti dailią apsimetėlio kaukę. Baras niekada neskelbė jokių dvasingumo koncepcijų, išsižioti - didžiausia, šlykščiausia klaida, neišperkama nuodėmė. Reikia tylėti, labai stipriai tylėti, kad visiems taptų baugu, velniškai šiurpu, stingtų kraujas, užsidegtų plaukai…

Baro palikimas nuskamba kaip kūjo smūgis į tuščią priekalą – nėra aukų, nėra pasekėjų – tik stiprus kirtis į metalą. Nieko nuostabaus, dabar bet kokie finansiškai nemotyvuoti meniniai ieškojimai tėra tik klaida, “popso” riksmai nustelbia nuožmiausią džiunglių staugimą. Net ir laisvės siekis virsta klaida. Ką daryti? Baras pasakytų: “Nieko, žiūrėkite, kaip ekranu bėga taškai, dėmės, žmonės, namai, siužetai, žiūrėkite, kas yra už ekrano, ieškokite kameros, ieškokite manęs… Aš stoviu kitoje gatvės pusėje ir laukiu, bet niekas neskuba bėgti iš auksinio narvo…”

Baras savyje įkūnijo nekompromisinį, XX amžiaus pabaigos menininko tipą, Stalkerį einantį į Zoną, todėl, nenuostabu kad įžengė ir į knygų pasaulį. Artūras Barysas tapo literatūriniu Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos epo “Pasviręs pasaulis” personažu – Magu, ir amžinai persikėlė į kitą realybę – gyventi, mylėti, kurti.