Žurnalistas Andrius Užkalnis savo žiniatinklyje Protokolai.com „pakrikštijo" filmą „Paveldėtojai".
Ką galima padaryti su paprasto siužeto knyga? Galima parašyti puikų scenarijų su dialogais lyg peiliu išpjautais, suburti idealiai parinktų aktorių būrį, pasirūpinti išskirtinių lokacijų išskirtiniu pateikimu ir dar užtikrinti puikų operatoriaus darbą, nepriekaištingą montažą, ir viską baigti subtilia muzika už kadro, ir tada būna filmas, kuris nebus epinis ir legendinis, bet kiekvienas, kas prie jo prikišo nagus, didžiuosis savo darbu.
Filmas The Descendants (Lietuvos prokate išversta kaip "Paveldėtojai", kas šiaipjau nėra tikslu, nes tai reiškia ainiai arba palikuonys, bet smerkti neimsiu, kadangi lietuviškas vertimas nėra per toli nuėjęs nuo vienos iš siužeto linijų, kadangi filme iš tiesų kalbama apie paveldėtas žemes).
Trumpa santrauka štai tokia: George Clooney yra nebejaunas, pražilęs Havajuose gyvenantis advokatas iš senos tų kraštų gyventojų šeimos. Jo žmona po nelaimingo atsitikimo ligoninėje komoje ir artinasi prie mirties (tik ne visi artimieji tai jau žino), ir kadangi bėda viena nevaikšto, tai jam dar pilnos rankos su jaunesniąją dukra, kuri visus stato ant ausų mokykloje (kaip jaustis tėvui, kai dukros klasiokė per anksti pradėjo bręsti, ir dukra klasiokę erzina dėl jos gaktaplaukių, o klasiokės motina grąsina kad jau dabar tikrai eis pas direktorę?), ir su vyresniąja, kuri auga prabangioje internatinėje mokykloje, bet irgi velnių priėdus kaip neduok Dieve.
Aš jau pasakiau, kad bėda viena nevaikšto? Nes nevaikšto: Clooney sužino, kad jo žmona užstatinėjo jam ragus su kažkokiu žąsinu nekilnojamojo turto agentu, pas mirštančią mamą atvežta iš internatinės mokyklos vyresnioji dukra tamposi su pavėpusiu reto bukumo kadru (toks Havajų Minedas, na, gal truputį labiau nusisekęs), ir dar - kad maža nepasirodytų - reikia rūpintis visos šeimos paveldėta žeme, nuostabiomis nepaliestomis teritorijomis pasakų saloje, kurias dėl įstatymų pinklių dabar reikia parduoti, kad paskui nebūtų nuosavybės problemų. Vienu žodžiu, problema ant problemos, kas dieną nauja šventė.
Labiausiai nustebina George Clooney. Labai vidutiniškai vaidinantis, dažnai į abejotino gilumo vaidmenis pasodinamas pirmasis Holivudo gražuolis, čia atsiskleidžia neįtikėtinai. Pasirodo, jam labai tinka nuovargis, žili plaukai ir epinis vienišumas. Jis lyg visą gyvenimą laukė šio vaidmens.
Tas pagrindinio veikėjo vienišumas šiame filme yra kaip uola: nors aplinkui daug žmonių, nors čia Havajai, jūra, debesis remiančios vulkaninių kalnų viršūnės, bet jis vienišas ir liūdnas. Pamažu supranti, kad viskas, kas vyksta aplinkui - giminės, vaikai, konfliktai, rūpesčiai - viskas yra tik tam, kad tą vienišumą pabrėžtų ir įrėmintų.
Kitas išskirtinis, neįtikėtinas dalykas yra aplinka ir vaizdas. Kai lokacija - Havajai, iškart norisi numoti ranka. Galvoji - bus pliažai, daug ryškių spalvų, hula hula marškiniai, gėlių karoliai ir kitoks šmalcas par excellence. Galvoji ir klysti. Nes viskas yra visai kitaip. Kol kamera neparodo vulkaninių kalnų, susmeigtų į žemus Pasifiko debesis, ir tingių paplūdimių, gali pagalvoti, kad čia Lietuva arba kokia nors iš bėdos West Virginia: brūzgynai, šabakštynai, nykūs balti automobiliai, telefono laidai, stulpai ir kitoks suburbijos gyvenimas, net jei toje suburbijoje gyvena labai turtingi žmonės, apie kuriuos paprastai galvojama, kad jie yra rojuje.
Dailininko ir lokacijos skauto darbas filme yra toks, kad aš juos apkabinčiau ir gal net pabučiuočiau (jei jie leistųsi). Viskas pabrėžia senėjimą ir liūdesį - kištukai sienoje, elektros jungikliai, pavargusios durys ir nutrintos rankenos, prikritę į baseiną lapai ir net nuskalbtų tonų, nebemadingi Clooney hula hula marškiniai, nebe nuliovas automobilis (nors galėtų ir iš salono atsivežti po vieną per mėnesį, jei tik norėtų - kad ir kaip žiūrėk, tai juk viena turtingiausių šeimų Havajuose, karalių ir kolonizatorių palikuonys). Viską apvelka padūmavęs, pilkai baltas dangus - užtrauktas plonais debesim. Jokios tiesioginės saulės, ką jūs.
Muzika yra vienas geriausių soundtrackų nuo The Goodfellas laikų, tik čia gana nuolatinis, be pikų ir duobių, tikslus fonas - neišskirtinės Ramiojo vandenyno čiabuvių supopsintos, optimizuotos turistui, dainos (ne per daug autentikos, ne per daug šokiruojančio skirtingumo, toks tiesiog šiltųjų jūrų country). Tai kala tiksliai į taikinį. Režisierius Alexander Payne (žinomas iš liūdno, bet ne tragiško, filmo About Schmidt su, ko gero, labiausiai liūdinančiu Jack Nicholson per visą savo karjerą) apskritai mėgsta kurti melancholiją, mėgsta ją nagrinėti ir išgryninti, mėgsta, kad liūdesys apvilktų viską, kaip garų kamuoliai.
Viskas tikslu. Viskas profesionalu. Operatoriaus darbas - išieškotas kaip daina: kiekvienas kadras kaip iliustruoto žurnalo viršelis. Kiekvienas stambus planas - kaip portretas. Stambių planų daug, jie padaryti labai gerai ir sumontuoti tolkovai (iš kur žinau? nes jie nevargina: paprastai stambių planų sekos gali virsti varginančia ir agresyvia vaizdo kakofonija, ką ir matome daugelyje ligoninių serialų, kur tai paprastai skirta perduoti įtampai - ir siekiant pabėgti nuo bendrųjų planų ubožestvos tuose pačiuose serialuose, bet čia aš nukrypau į šoną kaip koks nukrypėlis).
O geriausia žinote kas? Geriausias (be kitų dalykų, kurie irgi yra geriausi) čia kastingas, arba tiems, kas nesupranta rusiškai - aktorių parinkimas. Šakės, an-faking-bilyvabl. Kiekvienas aktorius lyg pagal užsakymą klonuotas ir užaugintas kolboje specialiai šiam filmui, su visais vaidybos įgūdžiais ir why not.
Ir vaikai, ir paaugliai, ir suaugusieji, ir seniai. Tik vienas epizodinis surfingo ir kitokių paplūdimio pramogų instruktorius, toks stereotipinis blondinas, atrodo groteskiškai, bet tai išimtis, patvirtinanti taisyklę.
Aš nežinau, kaip ir kur galėčiau prisikabinti prie šio filmo. Vienintelis dalykas (turbūt visgi svarbus) būtų tai, kad visa ši sunkioji artilerija, hell, branduolinis masinio naikinimo arsenalas - aukščiausios prabos profesionalai nuo scenaristo iki montuotojo - stengėsi prie gana paprasto, na, tokio paplasko siužeto.
O galbūt tai ir yra geriausia. Galbūt būtent todėl ir sukurta tokia atspalvių ir pustonių puokštė, toks understatementų triumfas, kad ryškesniame siužete jis būtų užgožtas įvykių eigos.
Siūlau būtinai pažiūrėti.
Andrius Užkalnis
Šaltinis: Protokolai.com
5.6
63
94%
