„Aš atbėgau su šlepetėmis...,“ – filmo pradžioje kaip mantrą kartoja pagrindinė herojė Pilar, atbėgusi ieškoti prieglobsčio nuo savo smurtaujančio vyro pas seserį Aną. Mes nematome, kas konkrečiai įvyko, bet iš baimingų jos žodžių ir veiksmų suvokiame, kad būta smurto...
Pasirinkusi nelengvą smurto šeimoje temą, režisierė Iciar Bollain vienareikšmiškai atmeta standartinius šio skaudaus visuomeninio reiškinio vaizdavimo būdus ir nepasiduoda didaktinio smerkimo pagundai ar, priešingai, smurto kultui. Fizinio smurto ir šiurkštumo ekrane beveik nerodoma. Įtampa šiame pasakojime apie du mylimuosius, įkliuvusius savo pačių jausmų tragedijoje, meistriškai kuriama per nuolat juntamą psichologinį, emocinį smurtą. Įbaugintas Pilar žvilgsnis, jos nervingi judesiai ir žodžiai, iškalbingos aplinkos detalės įtaigiai atskleidžia herojės būseną ir situaciją, tačiau ir jos vyro Antonio elgesys įvairiose situacijose sugriauna bet kokį primityvaus stereotipinio smurtautojo įvaizdį.
Paprastų atsakymų į iškeltus klausimus filme nėra. Santykiai vaizduojami persipynę ir nevienareikšmiški: Pilar nenoras prarasti viltį, kad vyras pasitaisys, tik prailgina jos agoniją, o nevaldomas Tosar įniršis (suformuotas akivaizdaus nesaugumo konkurencinėj Ispanijos macho visuomenėje) taip pat paverčia jį auka sukeldamas pavojų jo artimiausiam santykiui.
Nepaisant temos, filmas vis dėlto nėra gniuždančiai pesimistinis. Žaismingo, netgi komiško gaivumo į šią istoriją įneša naujųjų Pilar draugių pokalbiai, atpalaiduojantys, bet kartu kupini paprastų gyvenimo tiesų. Ypač įkvepianti ir jaudinančiai optimistinė yra scena, kur intymumo minutę žmona ir vyras žaidžia seną savo žaidimą ir Pilar dovanoja Antonio savo kaklą, lūpas, akis...
Filmas nėra melodramatiškas – tai yra drama, kur kiekvienas momentas subtiliai išjaustas ir stulbinančiai įtaigiai suvaidintas. Nuostabi ir visiškai atsidavusi, įasmeninta ir giliausiai išjausta Laia Marull (Pilar) vaidyba natūraliai ir nepastebimai padeda įsilieti į šios mirtinai įbaugintos ir emociškai pasimetusios moters išgyvenimus ir užkariauja nuoširdžiausias mūsų simpatijas. Tačiau ir Luis Tosar (Antonio), vienas iš geriausių Ispanijos aktorių, kuria ne mažiau įtaigų besikankinančio ir su savo vidiniais demonais kovojančio vyro portretą, taip pat išlaikančio bent kruopelę simpatijos ir žmogiškumo.
Šis filmas yra toks intensyvus, gyvas ir emocingas dėl režisierės drąsos ir originalumo traktuoti temą kaip klinikinį atvejį, stengiantis prasiskverbti į ligonio sielą. Daiktai lieka prislopinti ir labai natūralūs, tačiau kartais emocinis rezonansas iki kraštutinumo suintensyvėja scenose, kurios šiurpina, bet kartu yra labai gražios. Filmas veikia su didžiule jėga, tuo pačiu išlikdamas estetiškas ir intymus. Čia nereiškiamos pretenzijos ir nesiūlomi problemos sprendimai, nesmerkiama ir nemoralizuojama. Vis dėlto jis atveria daug galimybių mąstyti ir diskutuoti. Visų pirma apie tai, kad pasaulis nėra vien tik juodas ir baltas. „Pasiimk mano akis“ mus skatina priimti šią atspalvių jūrą.
7.7
72
60%
