Larso von Triero kinematografinė estetika turi hipnotizuojamą poveikį. Tai labai ryškiai matyti kino trilogijoje, skirtoje Europai. Pirmasis trilogijos filmas „Nusikaltimo elementas” („The Element Of Crime”) baigiasi scena, kurioje pagrindinis personažas šviečia žibintuvėliu į siaubo apimtas ir užhipnotizuotas graužiko akis. Ši užuomina, kurią galima vertinti ir kaip fakto konstatavimą, ir kaip švelnią pašaipą, yra skirta filmo žiūrovui. „Prieš bangas” („Breaking the Wawes”, 1997) laikų yra egoistai su infantilaus idealizmo kauke, kurie naiviai nori, bet realiai nesugeba būti šventi. Ar ne tas pat nutinka ir eilinio žiūrovo gyvenime?
Sakoma, kad naivumas tinka gražiajai lyčiai. Jo filmų veikėjai dažniausiai yra moterys. Jos lankstesnės ir labiau linkusios į kraštutinumus. Sunku įsivaizduoti vyrą, sakantį ir darantį tai, ką daro L. von Triero personažai. Režisieriui yra reikalingas instrumentas, kuris leistų veiksmingai komunikuoti tai, kas yra svarbu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad „Dogvilyje“ tai pavyko padaryti geriau, tuo tarpu Nikolės Kidman įpėdinė „Manderlyje“ - Bryce Dallas Howard – atrodo pasimetusi tarp teatro scenos ir filmavimo aikštelės. Ji nejaukiai jaučiasi tarp šiurkščiai minimalizuotų dekoracijų, kaip ir kiti „bendro plano“ aktoriai. Todėl tokios scenos, kaip, pvz., darbas plantacijoje atrodo gan naivokai. Ir apskritai „Dogvilis” buvo kinematografinis eksperimentas, kurį buvo smalsu stebėti, o „Manderlis” tik dar kartą įrodo, jog teatro ir kino santuoka yra neilgalaikė. Kas teatro - reikia atiduoti teatrui, kas kino - kinui. Aišku, galima įsiteigti, kaip neabejotinai kažkas, padedant charizmatiniam režisieriui, padarys, kad žaislinės mašinėlės ant JAV žemėlapio, iliuzinė pirtis su nuogais vyrais ar menamas darbas medvilnės laukuose yra žavu. Nenoriu sumenkinti L. von Triero talento, tačiau kuriant šį filmą režisieriui aiškiai trūko iššūkio – tokio, kokį turėjo kurdamas „Dogvilį“. Antrą kartą šokdamas per tą patį kinematografinį barjerą režisierius nejaučia pasitenkinimo. Forma išlaikyta, kai kur net tobulai (pvz., smėlio audros inscenizavimas), tačiau formos išpildymas dar nereiškia turinio išpildymo. Dėl to išsikvėpė ne vienas kino judėjimas, pradedant nuo itališkojo neorealizmo ir baigiant „Dogma“, kurios „dvasia“ sukurti pastarieji filmai yra graudžios stiliaus imitacijos.
Kita vertus, „Dogvilyje“ dekoracijų minimalizavimas (paliekant nuošaly pikantiškumą žadinantį naujumo aspektą) veikė sėkmingai, nes leido užaštrinti psichologinius veiksmo momentus ir koncentruoti dėmesį ties herojų elgesio motyvacija. „Manderlyje“ L. von Trieras nevengia nutolti nuo psichologinės pasakojimo tėkmės prie to, ką galimą pavadinti amerikietišku terminu „politinė kalba“ („political speach“), kas daro jo kūrinį ir sprangų, ir neįdomų. Ir beje, trukdo susitapatinti. Todėl ir filmo moralą galima lengvai perteikti vienu sakiniu: vergija miršta lėtai, o demokratija prigyja sunkiai.
Kalbėjimas globaliai ir politiškai angažuotai dažniausiai kvepia didaktika. Ką buvo galima įtarti, bet nedrąsu tvirtinti apie „Dogvilį“, tą galimą tvirtai pasakyti apie „Manderlį“. Tai tipiška politinė alegorija, kurioje Greis simbolizuoja JAV, jos parankiniai - JAV kariuomenę, plantacijos vergai – pavergtus irakiečius, o Greis veiksmai – JAV bandymus Irake įvesti demokratiją. Beje, ir pats režisierius to neslepia, tačiau tokia dogmatinė pasakojimo forma labiau tinka tiesmukam Michael Moore charakteriui. „Tiesmuki paaiškinimai iškastruoja, nes jie galvoja už mus“, - sakė Roberto Rossellini. L. von Trieras ne tik galvoja už mus, bet ir pasistengia maksimaliai įtikinti, jungdamas įtaigią dviejų valandų kinematografinę iliuziją su istorine archyvine medžiaga. Lygiai taip pat ir pati filmo idėja, paremta tikra istorija apie 1838 m. Barbadoso saloje įvykusį išlaisvintų vergų maištą, kuris kilo dėl to, kad buvęs šeimininkas nesutiko vėl jų paimti į vergiją, yra perkeliama į kitą laiką ir erdvę. Tokia vizualinės informacijos rekontekstualizacija turi suteikti ir išties suteikia filmui realizmo iliuziją, tačiau darko regėjimą. Regėjimo darkymas apskritai yra skiriamasis L. von Triero bruožas, šiame filme itin ryškus dėl politinių paralelių. Tarsi režisieriaus akyje būtų krislas, verčiantis viską matyti išskirtinai neigiamai.
Tačiau L. von Trieras neapsiriboja tik tuo, kad mato vien tai, kas bjauru. Jis pats tampa troliu, sėjančiu šukes mūsų akyse, sako kino kritikas Thomas Beltzeris. „Manderlis”, kaip ir kiti L. von Triero filmai, mus verčia patikėti, jog žmogus iš prigimties yra egoistiškas menkysta ir cinikas, idealizmas - tik kvailių iliuzija, o infantilumas yra skiriamasis idealistų bruožas. Blogiausia, kad galbūt visa tai turi tiesos grūdą: sociologai kalba apie visuomenės infantilėjimą, L. von Trierų filmų herojams publika dažniau jaučia užuojautą, o ne skepsį, o mūsų tolerancija pasibaigia Greisės botago kirčiais, kai tolerancijos objektas tiesiogiai paliečia mūsų asmeninius interesus. Tuo tarpu L. von Trieras ir toliau žiūrovo sąskaita kovoja su asmeniniais demonais. „Jei esate mąstantys žmonės, turite būti cinikais, kitaip neišgyvensite“, - sako jis. Kas tai: noras išmušti iš vėžių ar parodyti kelią? O gal ir tas, ir tas? Geriausia šioje situacijoje - įsigyti akinius. Tam atvejui, jei pastebėsite, kad regėjimas išties susilpnėjo.
Bernardinai.lt
7.6
60%
72
