Rolanda Lukoševičienė. Pamirštos Klaipėdos vietos: pirmoji stotelė - atgal į „Aurorą” su senąja animacija

2006-09-28

Tada dar nebuvo spragintų kukurūzų, nosį kutenančių kokakolos purslų ir visas žmogaus jusles sužadinančių kino pramonės efektų. Tomas tuomet dar tik ruošėsi tapti žvaigžde ir nepažinojo Nikolės, o Arnoldas greičiausiai savo įspūdingą muskulatūrą augino vaizduotėje...

Tačiau, kas yra kinas, žinojo visi. Nesvarbu, ar jis buvo rodomas apšnerkštoje kaimo „kultūrkės” salytėje, ar sovietinės gigantomanijos šedevruose – didžiuliuose miesto kino teatruose. Kino fone vyko daug svarbių ir reikalingų dalykų: drovus pirmasis prisilietimas prie kvepiančio merginos skruosto, „tyneidžeriška” saviraiška – saulėgrąžomis nuklotos grindys ir pirmas gurkšnis ugninio vandens, vienintelis būdas numalšinti svetimų kraštų badą ir pamaitinti kultūros įvairovės alkstančią dvasią.

Gal viskas buvo ir ne taip. Praeities žemėlapiuose – nėra vienodų išgyventų jausmų ir atsiminimų.

Kokie jie – turėsime nuostabią galimybę sužinoti kartu su Klaipėdoje prasidėjusiu meno festivaliu „Pamirštos vietos’06”. Festivalio organizatoriai – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras - nubraukė laiko dulkes ir įsibrovė į kažkada kinui priklausančias erdves. Įsibrovė į skeletais tapusius kino namus, kuriuose šiandien ūbauja vaiduokliai, parduodamos svetimų gyvenimų numindytos lovos, kur kinas galuojasi agonijos kančiose, nes aplink pernelyg kvepia cinamonu...

Pirmoji stotelė, į kurią trečiadienio pavakarę ratuoti ir pėsti rinkosi klaipėdiečiai, ne spragintus kukurūzus, ne saulėgrąžas gliaudė, o mėgavosi spalvingais ir saldžiais kaip geri prisiminimai ledinukais – tai „Aurora”.

Prisipažinsiu, nežinojau, kur ji yra. Tačiau puikiai prisiminiau kultinę sovietinę dainą: „Kas tau sapnuojasi, kreiseri ‚Aurora‘...” Tokius „nežiniukus”, kurių susidarė nemenkas būrys, festivalio organizatoriai rinko Klaipėdos autobusų stotelėse ir minkštu autobusu gabeno į Nemuno gatvę, prie pirmosios perkėlos. Ten šiandien tarp kriaušių, obelų įsispraudęs stovi vienišas, liūdnas, tuščiomis langų akiduobėmis pastatas – buvęs legendinis Klaipėdos kino teatras „Aurora”, mitais apipinto uostamiesčio rajono, liaudiškai vadinamojo „rybporto” pažiba.

Tačiau pakeliui į autobusą, dėl visa ko atlieku nedidelį žurnalistinį tyrimą. „Kas yra ‚Aurora‘?”- priremiu klausimu pakeliui sutiktą pažįstamą, traukiantį namolio. „Kreiseris”,- net nemirktelėjęs išpoškina. Kai perklausiu, ar neprisimena kino teatro tokiu pat revoliucija dvelkiančiu pavadinimu, nušvinta: „O kaipgi. Eidavom su ‚bachūrais‘ kino žiūrėti. Bet ten buvo baisu – be ‚rybporto‘ ‚chebros‘, vienas nepavaikščiosi”, - dalijosi maždaug 5 klasės prisiminimais.

Kitas prisiminimas – jau autobuse. „Ten buvo tokios grindys, kad sėdėti tekdavo kėdėje įsistvėrus, nes galėjai žemyn nudardėti. Iš ‚galiorkos‘ riedėdavo buteliai, kalnai saulėgrąžų, ‚chebra‘ rūkydavo ir gramą darydavo... Ir nebandyk kalbėti lietuviškai. Rinkdavosi čigonai ir visokie vietos marginalai. Prisivogę kriaušių iš ‚storovierų‘ sodo, žiūrėjome sovietinius ‚bojevikus‘”, - vos ne išpažintį atliko žinomas Klaipėdos menininkas.

Šalia apleistos „Auroros” gyvenančios Angelės, atėjusios animacijos pažiūrėti su vaikaite, balse – nostalgija: „Tai – mano vaikystės kino teatras. Čia mačiau „Smėlio karjerų generolus”, „Romeo ir Džuljetą”. Saulėgrąžų nevalgėm. O kinas kainavo ar ne 10-20 kapeikų”.

Prie aprūkusio „Auroros” pastato vakaro prieblandoje įžvelgiau gal apie gerą šimtą – nuo vaikų vežimėliuose, paauglių, mielai saulėgrąžas išmainiusių į festivalio organizatorių pasiūlytus ledinukus ant pagaliuko, Klaipėdos menininkų iki garbaus amžiaus vietos gyventojų.

Festivalio organizatoriai ir „Aurora” juos pasitiko senosios gerosios animacijos ir anoniminių internautų salve. Keistas dalykas – vėl regėti savo vaikystę. Baltasis meškiukas, kuris ieškojo draugo, katinas, kuris vaikščiojo vienas, akiplėša Šapokliak, krokodilas Gena ir Kūlverstukas, Barmalėjus ir daktaras Aiskauda. „Aiskauda, o kodėl tie plėšikai tokie pikti? Todėl, kad nuo vaikystės nenorėjo gydytis...” – ši frazė, kaip ir daugelis kitų, kažką viduje sujudina ne man vienai. Senuosius filmukus, kurie kvepia Kalėdomis, mamos keptais blynais, jau žiūri kitaip – gyvenimo patirtis atveria kitus prasmių klodus. Ir dar. Neslėpsiu, bežiūrint senąją animaciją, nejučia užplūsta gėrio kulto, kad ir su sovietiniu prieskoniu, nostalgija...

Pasak Kultūrų komunikacijų centro direktoriaus Igno Kazakevičiaus, senuosius vaikystės filmukus atkasti nebuvo taip paprasta. Nors prie kino teatro „Aurora” parodytos ištraukos iš gerų 30, iš atminties išsitrynę pavadinimai organizatorių darbą pavertė beveik detektyvu. Pabandyk kataloguose atkasti, kuriame filmuke gyvena operatorius Kipsas!

Festivalio organizatoriai ne tik atrinko labiausiai jaudinamus senosios animacijos siužetus, bet ir juos pabarstė internautų komentarais iš forumų, kuriuose vyko karštos diskusijos apie senąją ir dabartinę animaciją: su visomis klaidomis, „šveplomis” raidėmis ir prunkšti verčiančiais minčių viražais...

Tokia pirmoji pamiršta ir vėl iš naujo atrasta Klaipėdos vieta. Šiandien 20.00 val. rinksimės prie populiaraus Klaipėdos naktinio klubo „Piteris”, iš atminties brūzgynų kelsime kino teatrą „Vadila”, ant blokinio namo sienos žiūrėsime A. Petrulienės ir muzikos grupės „Kontaktai” videoperformansą „Išdurtas ir apiplėštas. Vėl”. Sako, kad jis paremtas tikrais nusikalstamo gyvenimo faktais. Patikrinsim.

Bernardinai.lt informacija