Virš kadaise klestėjusio uostamiesčio „Vaidilos” kino teatro ketvirtadienio pavakarę tvenkėsi juodi debesys. Pro karą aukštoms kainoms paskelbusį buities technikos centrą, nakties linksmybėmis garsėjantį klubą „Piteris”, skubantys dienos darbų naštą nusimetę klaipėdiečiai, neramiai dairosi į dangų: lis - nelis?
Tačiau išgirdę muzikos garsus ir išvydę ant betoninės „Piterio” sienos judančius paveiksliukus, stabteli – kinas!? Čia, kur klombose, apsodintose žemaūgėmis pušelėmis, neišlaikę denatūrato spaudimo „lūžta” spalvingiausi rajono personažai, kur vaikai, rytais eidami į mokyklą, žaidžia „klases”, šokinėdami per besivoliojančius švirkštus?
Šiame kriminaliniame uostamiesčio Bermudų trikampyje, miesto valdžios ir policijos pražiūrėtame rajone, tradicinį nakties šešėlių šėlsmą ketvirtadienį sujaukia festivalis „Pamirštos vietos’06“.
Įveikęs biliardo stalų barjerą ir trupam užsukęs į vos vos alsuojantį kino teatrą „Jūratė ir Kastytis” (ten parodytą Luca Curci trumpametražių kino filmų projektą „Laikini miestai“ išvysime ir šįvakar ant Klaipėdos dramos teatro sienos), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro rengiamas festivalis įsiveržė į baldų sandėliu virtusio „Vaidilos” kino teatro teritoriją. Įsiveržė ginkluotas pačia subtiliausia amunicija - A. Petrulienės ir muzikos grupės „Kontaktai“ videoperfomansu „Išdurtas ir apiplėštas. Vėl.“
...Vieną šeštadienio pavakarę keturiasdešimtmetis mechanikas pritrūko degtinės. Mat prieš kiekvieną balių jis išgerdavo stiklinę riebalų, todėl niekada neprisigerdavo. Išėjo žmogus pirkti gėralo, o jį ėmė ir kažkas netyčia papjovė... Kur tai nutiko, - istorija nutyli. Kelios lakoniškos eilutės kriminalinėje skiltyje galėjo būti brūkštelėtos Kauno, Naujosios Akmenės, o gal ir Klaipėdos laikraštyje.
Humoru skiestą kruviną istoriją pasakojantys silikoniniai personažai A. Petrulienės rankose – lyg gyvi. Čia pat, vietoje, kiną kurianti ir jį ant sienos rodanti menininkė – lyg viduramžių alchemikė, meistriškai žongliruojanti dirbtine raudona rože, lūpdažiu, cigarečių pakeliu, mažutėmis greitosios pagalbos ir policijos mašinėlėmis. Iš paslaptingų kolbų liejasi kraują kaitinantys įvairiaspalviai skysčiai, tykšta dažai, žaibiškai keičiasi kriminalinę istoriją komentuojantys „subtitrai“. A. Petrulienės veide – azartiška šypsena.
„Jėzau!” - suūbauja moteriškė, išvydusi ekrane tragikomišką mirties sceną, kurią lydi ironiška „Kontaktų” atliekamo laidotuvių maršo parafrazė. Tačiau ekrane „nušvitus” lietuviškos degtinės „fleškutei”, pasigirsta entuziastingi plojimai.
Margoje lauko kino teatro minioje – ir smalsūs vietos gyventojų žvilgsniai. Gudresni kiną žiūri „vipinėse” ložėse – aplinkinių namų balkonuose. „Ar jūs vietinė?”- pakalbinu šalia stovinčią moteriškę. „Jo. O ką, į tualetą norite?” - geraširdiškai susirūpina. Patikinus, kad tualetas nebūtinas, susidomi: „O tai čia prieš narkomanus?” - ir krypteli galvą į judančius paveikslėlius ant „Piterio” sienos. Išgirdusi, kad čia tik festivalis, primenantis kadaise buvusias ir pamirštas daugeliui žmonių svarbias vietas, išsilieja. Kaip mėgdavusi eiti į „Vaidilą”, koks baisus rajonas čia dabar, kaip vakarais žmonės niekur iš namų neina, nes bijo... „Gerai, kad mus prisiminė. Visa kultūra tik centrui, o mes – visai buvome pamiršti”.
Nepamiršti. Laikas keičia vietas, pastatų ir žmonių fasadus, tačiau visi „x failai”, slapčiausių išgyvenimų įrašai patvaresni už moderniausias technologines laikmenas. Vienas kuklus kino ir muzikos psichoterapijos seansas gal ir neišgydys baimės, neišvaikys šešėlių, nenupurtys nuo „Vaidilos” reklaminių iškabų.
Tačiau šviesi mintis, nutrūktgalviška meninė idėja, kaip ir kino projektoriaus šviesa, geba sutverti kitą realybę, prikelti negyvus pastatus, išėjusius žmones, o pilką betoninę sieną paversti linksma ir spalvinga kriminalinės statistikos parodija...
Šįvakar „Pamirštos vietos‘06“ atsikraustys į pačią Klaipėdos miesto širdį – Teatro aikštę. Ant Klaipėdos dramos teatro sienos (Teatro g. 2/ Žvejų g. 23) pamatysite festivalio partnerio ArtExpo Group (Italija) ir italų kuratoriaus Luca Curci trumpametražių kino filmų projektą „Laikini miestai“. Tai pasakojimai apie žmogaus susidūrimus su miestu. Susidūrimai svajingi ir racionalūs, spalvingi ir niūrūs, psichodeliniai ir meditatyvūs.
Bernardinai.lt informacija
86%
7.6
72
