Specialioji VDFF programa – žmogaus sukurtų pasaulių zonoms nagrinėti

Apie pasaulius, kurie dažnai yra pačio žmogaus susikurti, tačiau ne mažiau realūs, kalba specialioji 8-ojo Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų (VDFF) programa „(Ne)realybės dokumentika“. Ją sudaryti festivalio organizatorius įkvėpė šiemet Tarptautiniame Amsterdamo filmų festivalyje (IDFA) pamatytas filmas „Mano avataras ir aš“ („Min Avatar og Mig“, 2010) apie gyvenimą virtualiame pasaulyje.

Tai danų režisierių Bente Milton ir Mikkelio Stolto eskperimentas, pasakojantis nesėkmingo režisieriaus, kurio svajonės ir ambicijos pagaliau pradeda pildytis virtualioje erdvėje, istoriją. Kelionė į kibernetinę erdvę jį apdovanoja magiška mokymosi patirtimi, po truputį atveria duris į dar platesnę realybę.

Filmą savaitgalį festivalyje pristatys ir plačiau apie patirtį virtualioje realybėje papasakos filmo herojus ir bendraautoris M. Stoltas. Pasak kūrėjo, gyvenimas „Second Life“ („Antrasis gyvenimas“) yra neabejotina realybės dalis.

„Second Life“ man pasirodė įdomus tuo, kad į šią erdvę dažniausiai perkeliame ir savo elgseną – daugeliu požiūrių erdvė yra tokia tikroviška. Žinoma, būti parašiutininku „Second Life“ yra kur kas saugiau ir pigiau nei gyvenime, už kompiuterio ekranų jaučiamės gerokai patikimiau, neprivalome sutikti žmonių fiziškai ir atskleisti jiems savo silpnybių“, – patirtimi dalinasi M. Stoltas.

Be filmo „Mano avataras ir aš“ VDFF žiūrovams specialiojoje VDFF programoje siūloma pasižiūrėti dar 4 filmus, nagrinėjančius įvairias žmogaus sukurtų pasaulių zonas: televizijos produkciją („Kaip televizija sujaukia mums protą“, 2010), utopinę uždarą bendruomenę („Komunos vaikai“, 2009), meilės romanų istorijas („Kalti malonumai“, 2010), rinkodaros strategijas („Geriausiai parduotas filmas“, 2011).

„Šie filmai atskleidžia žmogaus poreikį perkelti kasdienybę į savo sukurtą pasaulį, kuris praplečia mums įprasto pasaulio ribas ir supažindina su žmogaus fantazijos beribiškumu. Tad ir programą „(Ne)realybės dokumentika“ sudarantys filmai yra kontraversiški, jie tarsi diskutuoja vienas su kitu; kas realu, kas nerealu, kuriame pasaulyje galime gyventi, o kuriame – ne“, – kalba Vilma Levickaitė, VDFF programos sudarytojos ir „Skalvijos“ kino centro vadovė.

V. Levickaitė atkreipia dėmesį, kad savaitgalį VDFF žiūrovai kviečiami į specialius „Geriausiai parduoto filmo“, nagrinėjančio paslėptos reklamos ir rinkodaros pasaulį, seansus. Filmą trumpai pristatys Tomas Bartninkas, reklamos agentūros „Astos dizainas/McCann Erickson Vilnius“ vadovas. Jis atskleis, kaip užslėpta reklama naudojama Lietuvos kine ir televizijos serialuose, svarstys, ar verta tikėti viskuo, ką šiame filme rodo jo autorius.

Trumpai apie VDFF specialiosios programos „(Ne)realybės dokumentika“ filmus:

„Geriausiai parduotas filmas“ Garsus kino kūrėjas ir didysis provokatorius Morganas Spurlockas šmaikščiame filme nagrinėja paslėptos reklamos, vadinamojo product placement, ir rinkodaros pasaulį, pats pasinaudodamas šiomis priemonėmis savo filmui finansuoti. Sumaniai pasinaudodamas savo charizma, jis sušluoja filmui biudžetą, įpiršdamas kompanijoms idėją filme netiesiogiai reklamuoti jų produktus. Šis filmas – tai linksmas, kritiškas ir absurdiškas pasakojimas apie reklamos pasaulį.

„Kalti malonumai“ Kas keturias sekundes kuriame nors Žemės kampelyje parduodamas „Harlequin Mills & Boon“ serijos meilės romanas. Indijoje gyvenančiai Šumitai šios knygos suteikia vilties, kad šunkeliais nuėjęs jos vyras pagaliau sugrįš. Japonijoje namų šeimininkė Hiroko trokšta, kad jos svajonės apie gražuolį šokių mokytoją virstų realybe. Trijų vaikų motina Širlė iš Voringtono šiose knygose semiasi patarimų, kaip paįvairinti santuokinį gyvenimą.

„Kaip televizija sujaukia mums protą“ Prancūzų filosofas Bernard’as Stiegleris analizuoja, kaip komercinė televizija keičia mūsų bendravimo ir vartojimo įpročius. „Anksčiau tu kūrei vaizdus, o dabar vaizdai kuria tave“, – dar 1957 m. per tą pačią televiziją nuskambėjo perspėjimas. Įvairiausi realybės šou, tokie kaip „Baimės faktorius“, „Didysis brolis“ ir kt., sulaužė visus tabu. Šioms laidoms būdingas vujarizmas ir ekshibicionizmas veikia mūsų elgesį, skatina dominavimą, narcisizmą, šykštumą ir cinizmą.

„Mano avataras ir aš“ Čia pasakojama istorija apie nenusisekusį dokumentinio kino kūrėją Mikkelį Stoltą, nusprendusį susikurti naują tapatybę ir persikelti į virtualų pasaulį „Antrasis gyvenimas“. Ten jis sutinka paslaptingą ir įtakingą moterį, vardu Helena, ši priglaudžia jį po savo sparnu, praturtina įvairiausiais animaciniais efektais, taip perkeldama į kitą lygmenį. Mikkelio virtualiam gyvenimui klostantis puikia linkme, jo tikrasis gyvenimas pamažu byra į šipulius.

„Komunos vaikai“ Šiame filme tiriamas ginčytinas meninis ir socialinis eksperimentas – 8-ojo dešimtmečio pradžioje Austrijos Burgenlando žemėje Vienos akcionizmo judėjimo atstovo menininko Otto Mühlo suburta bendruomenė. 1972 m. jis įkūrė Frydrichshofo komuną – bendraminčiams menininkams ir draugams skirtą bendruomenę netoli Vienos, paremtą bendruomeninio sekso, bendros nuosavybės, hepeningo, kūno meno ir tradicinės šeimos ardymo principais. Čia jis tikėjosi išauginti „branduolinės šeimos nesugadintus“ vaikus – naują žmonijos rūšį.