„Trečiasis nevykėlis iš priemiesčio“
Jis dirbo statybose, metalo pramonėje, popieriaus fabrike, indų plovėju, laiškanešiu, sandėlininku. Dirbo sąžiningus darbus. Save laiko antrarūšiu žmogumi, viduriniosios klasės režisieriumi. Kino apžvalgininkai Andrejus ir Jelena Plachovai apie jį išleido knygą „Pirmasis romantikas“. Rusai jį vadina ne tik kaimynu, bet Dostojevskio, Čechovo, Čaikovskio, Šostakovičiaus giminaičiu. Jis mano, kad rusų literatūrai įveikti pakanka 30 metų, o po to ją galima sutalpinti į kelias filmo frazes. Savo šalyje jis geriau žinomas už kompozitorių Jeaną Sibelių, bei šių dienų įžymybes. Daugelis apie jį rašydami, nevengia pabrėžti jo girtuoklystės, kuri ne tik neatsiejama kūrybinio proceso dalis, bokalas iš rankų paleidžiamas jau žengiant Kanų festivalio raudonuoju kilimu. Tačiau tai jam nesutrukdė pelnyti Kanų festivalio Didįjį žiuri prizą, o į „Oskaro“ nominaciją numoti ranka.
Galima tęsti ir tęsti istorijas, mitus apie suomių kino režisierių Aki Kaurismaki.
Netrukus Lietuvos kino žiūrovai galės tęsti arba pradėti kino pažintį su šiuo į savo filmų personažus panašiu režisieriumi. Kai kas gal prisimena Vilniuje vykusias Aki Kaurismaki filmų retrospekyvas ar ne taip seniai kino teatruose prasisukusį antrąjį jo „nevykėlių trilogijos“ šedevrą „Priemiesčio šviesos“ (2006). Apie naktiniu sargu dirbantį pusamžį vyriškį Koistineną. Užkietėjusio vienišiaus širdį sušildo daili blondinė, kuri vykdo nusikaltėlių gaujos užduotį. Nieko neįtardamas, Koistinenas atskleidžia slaptus kodus ir taip tampa įtariamuoju dėl įvykdyto apiplėšimo. Vyras lieka be darbo, laisvės ir svajonių. Skaudžiausia, kad jį išdavė mylimoji. Tačiau kažkas jį vis tiek myli.
“Planeta” informacija
50%
6.6
72
