Tikėjimo išbandymas filme „Apie dievus ir žmones“

1996 m. Tibhirino vienuolynas Alžyre. Septyni trapistų vienuoliai susėdo prie Kūčių stalo. Šis suėjimas jiems ne vien svarbi religinė šventė, tai - lemtingo apsisprendimo vakaras. Jau kuris laikas islamo fundamentalistai reikalauja svetimšalius palikti ne tik vienuolyną, bet šalį, kitaip vienuoliams gresia susidorojimas. Kūčių vakarą kiekvienas iš septyneto, įvertindamas žmogišką, religinį, politinį aspektą, įsigilindamas į savo sielą ir sąmonę, turi priimti sprendimą - likti šalyje ir rizikuoti gyvybe ar palikti Alžyrą ir toliau tęsti savo vienuolišką misiją.

Ši reali istorija apie trapistų vienuolius, kurie tapo islamistų aukomis, paskatino prancūzų režisierių Xavier Beauvois pagal ją sukurti filmą „Apie dievus ir žmones" („Des hommes et des dieux", 2010). Filmo kūrėjams vienas svarbiausių tikslų buvo perteikti vienuolyno vidinį gyvenimą, kuris įgavo sumaišties, iškilus svarbiai brolių trapistų moralinei dilemai - ar mirtis ir rizika turėtų būti aukščiau gyvybės. Dilema, kuri nors ir suvokiant vienuoliško gyvenimo pašaukimą, neatsiejama nuo žmogiškos mirties baimės.

Kuriant filmą „Apie dievus ir žmones", jame labai svarbios buvo giesmės. Ne tik atmosferos kūrimui, struktūrai, bet ir patiems aktoriams. Rengdamiesi filmavimui ir tam tikrą laiką gyvendami kaip vienuoliai, aktoriai valandų valandas mokėsi giedoti grigališkuosius choralus. „Giesmių giedojimas mus dvasiškai suartino, mes tapome broliais", - sakė abato Kristijano vaidmenį sukūręs aktorius Lambert‘as Wilsonas. Pasirinktos giesmės išreiškia tas baimes, klausimus, tikėjimą, labiausiai siejasi su įvykiais, palietusiais ir vienuolyną, ir patį musulmonišką kraštą. 2010 m. Kanų kino festivalyje filmas pelnė Didįjį žiuri ir Ekumeninės žiuri prizus.

„Apie dievus ir žmones" - filmas, kalbantis apie tikėjimą, pašaukimą, abejones, stiprybę, mirties akistatą, bus rodomas „Skalvijos" kino centre nuo gruodžio 9 d.