Lapkričio 4-6 d. Vilniuje, kino centre “Coca-Cola Plaza”, nebyliojo kino klasika vėl prabils pačiais įvairiausiais garsais. Lapkričio 13 d. “Skalvijos” kino centre žiūrovai galės pamatyti festivalio filmus, kurių nespėjo išvysti pagrindinės programos metu.
Šiais metais festivalis, pakeitęs kino teatrą, žiūrovams pasiūlys ambicingą programą, lydimą visiems puikiai žinomų džiazo muzikos atlikėjų bei grupių, kurios mielos ne tik džiazo ir klasikinės muzikos mėgėjams, bet ir elektroninės bei popmuzikos gerbėjams.
Muzikinė įvairovė ir eksperimentas – toks šių metų festivalio tikslas, kurio siekti padės jau praėjusiais metais puikiai pasirodę atlikėjai: Neda su kompanija, Artūras Anusauskas, Styginių kvartetas, šiais metais prie festivalio prisijungs “Pieno lazeriai” ir “InCulto” (kurie beje, pernai “Skalvijos” kino centre šauniai garsino F.W. Murnau filmą „Paskutinis žmogus“). “Skalvijos” kino centre po savaitės, lapkričio 13 d., siautės prisiekę kino gerbėjai Miss America ir Kym Wild – kviesdami žiūrovus pasižiūrėti filmų, kurių nespės pamatyti lapkričio 4-6 d. arba norinčius įsitikinti, kaip muzikinis įgarsinimas gali pakeisti filmą.
Šių metų festivalyje bus dar drąsiau eksperimentuojama su Lietuvos žiūrovų skoniu, kuris, vertinant praėjusių metų patirtį, yra tikrai atviras naujovėms ir eksperimentams. Pernai atsiradęs festivalis „Tylos garsai“ parodė, jog nebylusis kinas griauna mitą, kad jis yra aktualus tik istorijai. „Tylos garsai 2005“ savo kino ir muzikine programa sieks įtikinti žiūrovą, kad S. Dali ir L. Bunuelio „Andalūzijos šuo“, puikiai gali būti rodomas skambant „Pieno lazerių“ muzikai. Šių metų „Tylos garsai“ į nebylųjį kiną žvelgia dar drąsiau.
Festivalį atidarys anuo metu dar nežinomų Ispanijos menininkų filmas “Andalūzijos šuo” (1929) Jo kūrėjai Salvadoras Dali ir Luisas Bunuelis. Abu filmo autoriai patys vaidina filme. Šis siurrealizmo šedevras sukurtas šokiruoti, ir nors jau beveik 80 metų praėjo nuo jo pastatymo, poveikis žiūrovui išlieka toks pat, kaip ir anuomet. Amžinosios gyvenimo, mirties, geismo ir meilės temos yra tarsi išmėtytos skirtingose vietose.
Festivalio atidarymo programa turėtų sudominti ne tik kino mėgėjus, bet ir meno istorijos žinovus. Po „Andalūzijos šuns“ - vizualaus siurrealizmo manifesto, seks Rene Clairo „Antraktas“. Šio filmo kūrybinė grupė tikrai įspūdinga - Marcelis Duchampas, Man Ray, Picabia, Erikas Satie ir pats R. Clair, kuris vėliau tapo prancūzų kino klasiku ir net akademiku. Tai dadaizmo krypties kino koliažas, sudarytas iš trumpų epizodų. Į barzdotą vyrą pavirstanti balerina ar kupranugario tempiamas karstas - tai tik keletas šio filmo epizodų, kurie skatina žavėtis to meto kino menininkų išmone.
Turbūt retam lietuviui žinoma, kad lėlinės animacijos pradininkas buvo Kaune augęs ir kūręs Vladislovas Starevičius (Ladislas Starewitch). Šis kino menininkas ir aistringas entomologas stebino savo amžininkus filmais, kuriuose vabzdžiai judėjo, mylėjo ir kovojo, taip, tarsi būtų žmonės. Šiais metais „Tylos garsai“ parodys du neeilinio kino kūrėjo lėlinės animacijos filmus „Kino operatoriaus kerštas“ ir “Vabzdžių Kalėdos“, pastarasis Lietuvoje rodomas pirmą kartą.
Kita festivalio staigmena - vieno žymiausių kino istorijoje režisierių Alfredo Hitchcoko kino juosta „Nuomininkas“ (1926). Tai nėra pirmasis A. Hitchcoko filmas, tačiau tai yra pirmasis trileris, kuriame atsiskleidžia jo savita ir charakteringa istorijos pasakojimo maniera, savitas stilius.
Ypatingas yra Friedricho Wilhelmo Murnau filmas „Tabu“ (dar vadinamas „Tabu, Pietų jūrų istorija)(1931) – tai paskutinis šio režisieriaus filmas ir pirmasis istorijoje, nufilmuotas egzotiškuose kraštuose. Jame vaidina ne aktoriai, o vietiniai Polinezijos salų gyventojai. Šis filmas buvo apdovanotas Akademijos apdovanojimu už geriausią operatoriaus darbą.
„Tylos garsų“ programoje išvysime filmą, kurio sėkmė ir toliau formavo su juo užgimusio erotinės melodramos žanro tradiciją. Tai Augusto Blomo juosta „Didmiesčio pagundos“ (1911), joje vaidina viena ryškiausių šio periodo nebyliojo kino žvaigždžių Valdemaras Psilanderis.
Antrasis Skandinaviškosios kinematografijos pavyzdys - žavinga Maurico Štilerio komedija „Tomo Gralo geriausias filmas“ (1917, Švedija). Tai – pirmoji kino istorijoje juosta apie filmo kūrimą.
Dažnai tekdavo pavydėti nebyliojo kino festivalių organizatoriams kitose šalyse, galintiems į programas įtraukti bent vieną vietinės kilmės filmą. Šiemet „Tylos garsai“ parodys ir lietuvišką nebylųjį kiną. Nors tarpukario laikotarpio lietuviško nebyliojo kino nėra išlikę, šiais metais parodysime nebylųjį filmą, sukurtą 1954 metais J. Miltinio teatre, Panevėžyje.
Filmas intriguojančiu pavadinimu „Nei šis... nei tas“ išlaiko tarpukario metų nebyliajam kinui būdingą stilistiką ir nuotaiką. Ekrane bus galima išvysti žymiausių J. Miltinio teatro aktorių: G. Karką, K. Vitkų, R. Urvinį, L. Adomavičiūtę, L. Liesytę. Filmo kūrimą kuravo Raimondas Vabalas, tuo metu jau studijavęs Maskvoje. Manoma, kad ši juosta buvo demonstruota Maskvoje ir padarė įtaką Jerzy Hofmanui, vėliau filmo elementų perkėlusiam į filmą “Gangsteriai ir filantropai”.
Bernardinai.lt
7.6
60%
72
