„Vasara baigiasi rudenį“ – 8-erius metus trukęs kelias į ekranus

Režisierius Gytis Lukšas sako, kad prisiminimai apie filmą Vasara baigiasi rudenį išliko malonūs. Nepaisant to, kad jam teko net 8-erius metus laukti, kol tarybinė valdžia uždegs žalią šviesą šios juostos filmavimui. Nomenklatūrininkai vis įžvelgdavo, kad scenarijus, kurį parašė Romualdas Granauskas, atspindi iškreiptą tarybinio gyvenimo vaizdą. „Per tuos 8-erius laukimo metus nufilmavau net keletą kitų filmų“, - prisimena režisierius.

Ir visgi žalia šviesa buvo uždegta, filmas pabaigtas, pavadinimas iš „Baltųjų akmenėlių“ pakeistas į Vasara baigiasi rudenį. Vietinės valdžios atstovai susipažino su filmu, meno taryba ėmė svarstyti jo likimą. Pasigirdo nuomonių, kad filmo nereikėtų siųsti į Maskvą, kas jo kūrėjams būtų reiškę bergždžią filmavimą ir aiškų paties filmo likimą. Kadangi meno tarybos veikloje devintojo dešimtmečio pabaigoje dalyvaudavo ir CK (Centro komiteto) darbuotojai, buvo išpeikti pagrindiniai filmo personažai: neva jie pernelyg nervingi ir nelaimingi. Gyčio Lukšo filmą išgelbėjo šviesaus atminimo režisierius Vytautas Žalakevičius, tuo metu buvęs Lietuvos kino studijos meno vadovu. Lemtingais tapo kino metro žodžiai „Kaip fortepijonu sugrota“. Tam paprieštarauti neišdrįso nė vienas nomenklatūrininkas. „Važiavau į Maskvą, niekas manęs nelydėjo. Maskvoje filmas neužkliuvo, buvo priimtas be pataisų“, - pasakoja G. Lukšas.

Netrukus Vasara baigiasi rudenį pasiekė kino teatrus ir atstovavo Lietuvą sąjunginiame kino festivalyje Leningrade. Filmas apdovanotas prizu už geriausią aktorių ansamblį (V. Mainelytė, V. Masalskis, A. Masiulis). Pasak Gyčio Lukšo, sklandė gandai, kad šiai juostai buvo numatytas ir dar didesnis apdovanojimas, tačiau visgi nuspręsta jo neteikti. Tuo metu festivalio komisijos nariu buvęs garsus rusų aktorius Viačeslavas Tichonovas lietuvių režisieriui papasakojo apie jiems daromą spaudimą neduoti filmui „Vasara baigiasi rudenį“ daugiau prizų. „Deja, tas spaudimas buvo daromas ne iš Maskvos, o iš Lietuvos“, - apgailestaudamas prisimena G.Lukšas.

Grįždamas mintimis prie paties filmavimo, juostos režisierius neneigia, kad laukti 8-erius metus buvo verta, mat padirbėti tiek su operatoriumi Rimantu Juodvalkiu, tiek su pagrindinių aktorių trijule buvo tikrai įdomu. Prieš prasidedant Vasara baigiasi rudenį filmavimui, kūrybinė grupė netgi sukūrė dokumentinį filmą, kuriame improvizavo būsimo filmo scenas. „Nežinau, ar šis dokumentinis filmas išliko“, - sako G.Lukšas.

Vasara baigiasi rudenį nemažai keliavo ir buvo rodomas daugelyje užsienio šalių. Pats Gytis Lukšas, šiuo metu esantis Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku, sako sužinojęs apie tai po daugybės metų, tačiau nė kiek nesistebėjęs, mat tais laikais filmų režisierių apie tai niekas neinformuodavo. Visai neseniai jį pasiekė žinia, kad filmas Vasara baigiasi rudenį buvo pervadintas į „Rudeniop“ ir demonstruotas vienos Austrijos televizijoje eteryje. Ten jis sulaukė gerų recenzijų.

„Manau, kad Vasara baigiasi rudenį pasenti neturėtų, juk žmonių tarpusavio santykiai visuomet išliks aktualūs“, - priduria režisierius G.Lukšas, sakantis, jog tai vienas iš filmų, kuriame jam pavyko realizuoti savąją kinematografo viziją.