Specialioji festivalio programa siekia atkreipti dėmesį įdomius dokumentinio kino reiškinius ir, - pirmiausia, į tai, kas vyksta pas kaimynus.7 –ajame ir 8-ajame dešimtmečiais latvių dokumentinio kino mokykla buvo ne tik buvo garsi, bet ir paveikė dokumentinio kino raidą. Pagarbos duoklę vienam garsiausių latvių dokumentininkų Herzui Frankui ir jo filmui “10 minučių vyresni” neseniai atidavė Werneris Herzogas, Jimas Jarmuschas, Chenas Kaige, Aki Kaurismaki, Spike’as Lee, Wimas Wendersas ir Victoras Erice, sukūrę novelių filmą “Ten Minutes Older” (2002). Ivaro Seleckio filmai pelnė Europos kino akademijos prizą, tad ir jaunų latvių kūrėjų darbams taikomi aukšti kriterijai. Festivalio rengėjams naujosios latvių režisierių kartos filmai buvo įdomūs ir tuo, kad jie visiškai nepanašūs į jaunų lietuvių režisierių filmus. Latvių režisieriai siekia suvokti šalyje vykstančias permainas, juos domina tai, kaip šios permainos atsispindi paprastų žmonių likimuose. Festivalio specialiojoje programoje pristatomi trys latvių filmai.
Ironiškas Jurio Poškaus filmas ”Bet valanda jau arti…” (“Bet stunda naks…”, 2004 ) tyrinėja, kas užėmė tuštumą, likusią po sovietinės imperijos ideologijos subyrėjimo, atskleidžia naujųjų tikėjimų paradoksus. Rygos gatvėse Erikas ir Danielis skelbia Gerąją žinią ir savo šiuolaikinės krikščioniškos gyvensenos versiją. Nors vyrai yra draugai, jų požiūriai į gyvenimą skiriasi: vienas yra radikalus materialistas, kitas – radikalus idealistas. Eriko ir Danielio istorija rutuliojasi naujų charizmatinių sektų, pasiryžusių monopolizuoti religijos rinką, kontekste. Groteskinis pasakojimas apie paprastų žmonių kasdienybę. Bėgdami nuo modernybės pagundų ir keliamų reikalavimų, jie puola į religinio fanatizmo glėbį. Nacionaliniame filmų festivalyje filmas buvo pripažintas geriausiu 2004 m. dokumentiniu filmu, jis buvo sėkmingai rodomas ne tik tarptautiniuose renginiuose, bet ir Latvijos kino teatruose. Tragiškas Andžio Misinio filmas “Sliekas” (“Tarps”, 2005) atskleidžia naujųjų atstumtųjų mikropasaulį, jų džiaugsmus ir tragedijas. Žlugus socialistinei santvarkai, Karlis (62 metų) ir Inese (41 metų) atsidūrė ant žemiausio visuomenės laiptelio. Jie gyvena nelegaliai suręstoje pašiūrėje, stovinčioje miesto pakraštyje. Vienintelis jų pajamų šaltinis – vyro pensija. Jie maitinasi atliekomis. Pora augina menkas daržoves, grybauja, kurui renka vėjo nulaužtas šakas, žvejams parduoda pačių užaugintus sliekus. Viskas, ko jie imasi, neišvengiamai žlunga. Jie turi krūvą kačių, kurios vis atsiveda kačiukų. Po penkiolikos bendro gyvenimo metų, Karlis ir Inese laukiasi pirmagimio…
Filosofo Uldžio Tirono kino debiutas – filmas “Pabėgęs filosofas” (“Filosofs izbiedzis”, 2005) pasakoja apie Aleksandrą Piatigorskį, budizmo ir induizmo ekspertą, paradoksalų mąstytoją, legendinį XX a. 7-ojo dešimtmečio Rusijos intelektualą, puikų rašytoją, kuris „kolekcionuoja įdomius žmones“ ir kuriam „nerūpi pasirengimai mirčiai“. Kartu su filmo herojumi kūrėjai leidžiasi į odisėją aplink pasaulį. Jie aplanko Londoną, į kurį Piatigorskis emigravo 1974 m., Maskvą – miestą, kuriame filosofas gimė, Vieną, Rygą ir Berlyną, kuriuose jis skaito paskaitas ir susitinka su draugais, bei budistų vienuolynus Himalajų kalnuose – mąstytojo svajų kraštą ir jo tyrinėjimų šaltinį. Nors veiksmo vieta ir laikas keičiasi, ramus, draugiškas, energingas, šmaikštus, nepaprastai rimtas pokalbis nenutrūksta. Žiūrovas kviečiamas kartu su filosofu aiškintis būties paslaptis.
Uldis Tirons yra intelektualaus žurnalo „Rigas Laiks“ redaktorius, rašantis filosofijos, kultūros ir kelionių temomis. Šį rudenį filmas buvo apdovanotas prizu už geriausią debiutą NVS ir Baltijos šalių kino festivalyje “Kinošok” (Anapa).
7.4
60%
72
