1942 metų sausio 18 dieną nacių okupuotame Vilniuje pradėjo veikti profesionalus žydų teatras. Lygiai po 64 metų tą pačią sausio 18 d. įvyko režisieriaus Audriaus Juzėno filmo, sukurto pagal Joshua Sobol pjesę, „Vilniaus getas“ peržiūra, kuriame kaip tik didžiausias dėmesys ir skiriamas šiam unikaliam Rytų Europoje geto teatrui, kuris anuomet tapo meno, kultūros ir dvasinio pasipriešinimo centru.
Pasak istorinių šaltinių, šis teatras veikė kiek daugiau nei metus – iki 1943 metų spalio 20-osios. Per šį laikotarpį dvidešimties tūkstančių Vilniaus geto gyventojų bendruomenė į geto teatro spektaklius ir kitus pasirodymus nupirko per 70 tūkst. bilietų. Teatro renginius žiūrėjo net žydų naikinimui vadovavę naciai ir jiems talkinę lietuviai kolaborantai.
Geto lyderis, žydų pravardžiuojamas „Geto karaliumi“, Jakūbas Gensas rūpinosi geto teatru. Šis teatras buvo ne vien aktorių įdarbinimo ir jų šeimų pragyvenimo šaltinis, bet taip pat unikali ir neįkainojama rytdiena. Gensas žinojo, kad žydai gete buvo pigi darbo jėga vokiečiams. Jis siekė mažinti psichologinę įtampą gete ir taip nuo mirties apsaugoti kiek įmanoma daugiau žmonių. Nepaisant aršių protestų, šis siekis nulėmė Genso užsispyrimą trūks plyš įtikinti vokiečius leisti gete atidaryti nuolat veikiantį teatrą ir paversti jį pasmerktųjų dvasinio pasipriešinimo šaltiniu.
Pirmaisiais geto teatro veiklos metais jame buvo suvaidinta 111 vaidinimų. Geto teatro salė, kuri buvo įsikūrusi dabartiniame Vilniaus „Lėlės“ teatre, dažniausiai būdavo sausakimša, o bilietus į spektaklius žiūrovai išpirkdavo jau prieš kelias savaites iki pasirodymo.
Pradžioje šis teatras pačių žydų buvo vertinamas labai prieštaringai. Buvo tokių, kurie sakė, jog „teatrui kapinėse ne vieta“, tačiau jau po pirmųjų pasirodymų tapo aišku, kad šis teatras taps pasmerktųjų geto žmonių ir visos bendruomenės vitališkumo, jų dvasinės energijos prasiveržimu ir sužydėjimu mirties akivaizdoje. Būtent šią mintį „Vilniaus geto“ finale vainikuoja teatro scenoje gimusio kūdikio verksmas, kai, rodos, mirtis jau pasiekė galutinę pergalę...
Į Lietuvos kino istoriją filmas „Vilniaus getas“ įeis ne tik dėl unikalios temos ir mėginimo netikėtu aspektu pažvelgti į žydų bendruomenės gyvenimą okupuotame Vilniuje, ne tik dėl spalvingo užsienio bei Lietuvos aktorių būrio, bet ir laiko, kiek jis buvo kuriamas. Dėl įvairių priežasčių šį filmą režisierius A. Juzėnas su komanda kūrė net penkerius metus.
Kalbėdamas apie „Vilniaus getą“ Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius „Bernardinams.lt“ sakė: „Tai išties labai įdomus filmas, kuriuo dar sykį mėginama atskleisti holokausto siaubą, kurį patyrė žydų bendruomenė ne tik Lietuvoje. Ypač stiprus režisieriaus, taip pat ir pagrindinių aktorių darbas. Tiesa, kai kurios filmo vietos mane patį labai suglumino, o istoriškai ne viskas atitinka tiesą, tačiau tai juk meninis filmas. Taip pat bene pirmą kartą šiame filme žydai parodyti ne tik kaip pasyvios aukos, o ir kaip besipriešinantys nacių režimui. Šis filmas – labai svarbus įvykis Lietuvos kultūros gyvenime“.
Muziką šiam filmui sukūrė žinomas Lietuvos kompozitorius Anatolijus Šenderovas. Kai kurios melodijos yra autentiškos, t.y. jos sukurtos ir atliktos tuometinio Vilniaus geto teatro aktorių bei muzikantų. Jidiš kalba dainas įdainavo žinoma Lietuvos operos solistė Judita Leitaitė. Beje, originalus šio filmo muzikos takelis netrukus bus išleistas ir atskiru CD.
Pjesės, pagal kurią buvo pastatytas filmas „Vilniaus getas“, autorius Joshua Sobol laiške Lietuvos žmonėms dar 2001 metais, kai tik prasidėjo filmavimo darbai, rašė: „Filmas „Vilniaus getas“ susijęs su naujojo Tūkstantmečio ir praėjusio XX amžiaus problema, tai, kaip mes suvokiame praeitį, žvelgdami ir tiesdami kelius į ateitį. Praėjusio amžiaus palikimas yra labai sunkus. Jis kupinas žmonių nuoskaudų. Jei tai nugramzdinsim tamsoje, mes rizikuosim užnuodyti ne tik savo likusį gyvenimą, bet ir savo vaikų bei anūkų gyvenimus. Praeities atmetimas arba jos ignoravimas tolygus infekcijos neigimui, kurį ilgainiui gali virsti sunkia moraline liga. Tik konfrontuodami su praeitimi ir drąsiai meninėmis priemonėmis išvilkdami tamsiausius jos momentus į dienos šviesą, mes turim šansą atsikratyti ir numarinti ligą, kuri vadinama Nacių era Europoje.
Bebaimis ir ryškus Lietuviškas filmas nušvies aktorių, kūrusių prieštaringai vertiname Vilniaus geto teatre, pačiu tamsiausiu žmonijos laikmečiu, dvasios stiprybę ir triumfą, paliks amžiams liudijimą apie Lietuvos kultūros galią ir vertę ir jos dvasinį tęstinumą ties naujojo tūkstantmečio slenksčiu“.
Šis filmas bus rodomas Lietuvoje bei Vokietijoje, taip pat jis bus pristatomas įvairiuose kino festivaliuose.
Audriaus Juzėno filmo „Vilniaus getas“ premjera Lietuvos ekranuose - nuo vasario 17 dienos.
Bernardinai.lt
6.2
47
27%
