Ankstyvaisiais 70-aisiais Weso Craveno „Paskutinis namas kairėje” sukėlė daug triukšmo. Problemos su filmo išleidimu. Kino teatrai atsisakydavo jį rodyti dėl daugybės smurto scenų. Wesas Cravenas nesuskaičiuojamus kartus karpė savo filmą, kad šis galėtų gauti reitingus, būtinus tam, kad galima būtų filmą rodyti žiūrovams.
Jaunas ir tuomet dar nepatyręs režisierius sukūrė filmą ne visų akims. Filmas skyrėsi nuo kitų neįprasta tam metui atvirų smurto scenų, sadizmo ir žiaurumo gausa. Žiūrovai išties buvo išgąsdinti. Tokių filmų anksčiau jie tikrai nebuvo matę.
Mūsų laikais ypač progresuoja idėja kurti perdirbinius kažkada buvusiems populiariems filmams. Kyla klausimas, jei filmas buvo sėkmingas kam kurti jam perdirbinį? Filmai, kurie kadaise gavo žanro klasikos statusą, žiūrisi vienu įkvėpimu ir bėgant metams niekas nesikeičia.
Originalaus 1972 metais išleisto „Paskutinis namas kairėje” scenarijaus autorius ir režisierius Wesas Cravenas dabar drąsiai sėdosi į prodiuserio kėdę. Režisieriaus kėdę jis patikėjo mažai kam žinomam graikų kilmės režisieriui Dennisui Iliadžiui. Kai kurias 72-ųjų filmo detales kūrėjai taip ir paliko originale, bet papildė perdirbinį naujais žvilgsniais ir naujomis idėjomis, kurių tikrai negalima pavadinti blogomis. Siužetas liko praktiškai nepakeistas, tik jaunasis režisierius pakeitė kai kuriuos įvykius, kad žiūrovams nebūtų nuobodu žiūrėti monotoniškus gamtos kadrus.
7.6
60%
72
