Živilė Pipinytė. Lenkijos kinas šiandien

Kaip ir kasmet, pavasarį, Lenkų institutas Vilniuje kviečia į naujausius lenkų filmus. Balandžio 21-27 dienomis kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ vyks VI lenkų kino savaitė. Jos programoje – aštuonios filmų premjeros, Krzysztofo Kieślowskio kūriniai ir Lodzės kino mokyklos studentų bei absolventų trumpo metražo filmai.

Šia proga bernardinai.lt kalbina kino kritikę Živilę Pipinytę.

Kokius laikus šiandien išgyvena lenkų kinas?

Visada Lenkijos kino situacija skyrėsi nuo Lietuvos jau vien tuo, kad čia kur kas didesnis dėmesys buvo skiriamas kinui, didesnė gamyba ir, galų gale, pats kinas buvo kur kas įvairesnis. Tačiau kai žlugo sistema, jiems taip pat iškilo daug svarbių klausimų ir net buvo toks periodas, kai vaidybinių filmų kūrimą finansavo tik Lenkijos televizija. Ir tik po istorinių filmų sėkmės Lenkijoje filmų kūrimą ėmė pamažu finansuoti bankai.

Praėjusiais metais buvo įkurtas „Lenkų kino institutas“ ir pažvelgus į šio instituto finansavimą bei darbus apima didžiulis pavydas. Įsivaizduokite, 2006 metams šiam institutui yra skirta virš 103 milijonų zlotų. Šiemet yra planuojama sukurti 21 kino filmą, iš jų vieną-du brangius, 13 – vidutinio biudžeto ir 7-8 debiutantų bei antruosius filmus ir dar vieną pilno metražo animacinį filmą. Galvojama net įvesti „sunkaus“ filmo statusą, iš kurio nesitikima komercinės sėkmės, tačiau gerai suvokiama, kad tokie filmai yra būtini. Tačiau šis institutas ne tik remia kino filmų kūrimą, padeda jauniems režisieriams debiutuoti, remia scenaristus ir net įsipareigoja remti kiekvieno lenkiško filmo platinimą, taip pat remia kino teatrus, kurie rodo lenkiškus filmus ir lenkų kino filmų reklamą užsienyje. Tad tai yra labai gerai apgalvota programa, kurios tikslas – puoselėti, kurti ir supažindinti pasaulį su lenkiškuoju kinu.

Svarbios išlieka ir lenkų kino tradicijos, taip vadinamoji „lenkų kino mokykla“, kuri susiformavo šeštajame dešimtmetyje ir „moralinio nerimo kinas”. Šios tradicijos Lenkijoje yra gyvos ir nuolatos yra poreikis kurti nacionalinį kiną bei išsaugoti šį savitumą.

Dabar labai stipri yra Varšuvoje įkurta Andzejaus Wajdos kino mokykla, į kurią atvyksta dėstyti patys garsiausi pasaulio režisieriai, tarp kurių Sokurovas, „Atsargiai, durys užsidaro“ rodo, kaip giliai režisierius įžvelgė kino galimybes – formuluoti labai sudėtingus, net filosofinius klausimus ir pateikti juos be jokio patoso.

Kaip Jūs apskritai vertinate šias lenkų kino savaites, kurios jau vyksta šeštus metus iš eilės?

Man norėtųsi pasakyti labi daug gerų žodžių apie lenkų kultūros institutą Vilniuje, nes tai vienintelė tokia užsienio kultūros įstaiga Vilniuje, kuri taip nuosekliai supažindina žiūrovus su savo šalies kinu ir praktiškai neišvažiavęs iš Lietuvos gali sekti ir susidaryti bendrą vaizdą, kas vyksta Lenkijos kine. Kartais man susidaro toks įspūdis, kad lenkų kinas mums kur kas geriau paaiškina kokioje tikrovėje mes gyvename, nei lietuvių kinas.

Belieka džiaugtis, kad lenkų institutas taip kruopščiai atrenka filmus ir atveža pačius reprezentatyviausius ir įdomiausius filmus, o šalia naujausių premjerų visada atranda vietos ir tiems filmams, kurie jau yra tapę lenkų kino istorija.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt informacija