„Geriausios idėjos išlieka“. Revoliucingieji „Auklėtojų“ herojai, apsukę didelį ratą savo asmeninės revoliucijos istorijoje, nelieka nuginkluoti jos nesėkmių. Filmas baigiasi, bet tai dar ne viskas. Jau paskutinėse „Auklėtojų“ scenose užsimenama apie susikūrusius jaunųjų maištininkų judėjimus, sekančius jų pėdomis. Jūs manote, kad tai tik fikcija? Jeigu jūs milijonierius, atrodo, jie vis dar turi jums neraminančių žinių – „Auklėtojai“ yra ne tik filmas, bet ir visuomeninių judėjimų banga plintantis virusas. Virusas tiems, kam patogu gyventi kitų sąskaita. Panacėja tiems, kurie trokšta socialinio jautrumo ir teisingumo. „Jūsų pertekliaus dienos suskaičiuotos“ – vienas iš „Auklėtojų“ šūkių, iš kino teatro salių po truputį plintantis į gatves. Kai kam patogu vadinti tai fašizmu, ir, be abejo, terorizmu, nes puolimas yra geriausia gynyba. O tyli rezistencija, net ir „demokratiškojo“ kapitalizmo sąlygomis, jau daug kam įgriso. Jau keletą metų įvairių visuomeninių organizacijų iniciatyva kyla protestų, besipriešinančių socialiniam neteisingumui bei išnaudojimui, banga. Filmas „Auklėtojai“ pataiko į dešimtuką ir pats atsiduria šios bangos epicentre – jis įkvepia jaunimą veikti.
Būdas, kuriuo „Auklėtojų“ herojai bando keisti nusistovėjusią tvarką ir sustabarėjusį visko pertekusiųjų mąstymą – radikalus. Kinematografinė istorija rodo maištą, peržengiantį įstatymo ribas. Trys filmo herojai sistemingai įsilaužia į turtuolių namus, sukeičia daiktus vietomis ir palieka bauginančią netvarkę su jau minėtais revoliucingais užrašais. Tačiau netrukus patys maištininkai tampa savo veiksmų aukomis – verslininkui užtikus juos savo bute, revoliucingai, bet taikiai nusiteikę herojai priversti tapti pagrobėjais ir daug kartų atsiduria ant bedugnės ribos. Pagrobus verslininką ir tokiu būdu išplėšus jį iš korporacijos gyvenimo rutinos, tarp jų užsimezga žmogiškas ryšys – atrodo, visi patiki, kad įmanoma pakeisti atbukusį mąstymo būdą, kitiems nešantį neturtą, išnaudojimą ir skausmą. Tačiau netrukus mes įsitikinam – kai kurie žmonės niekada nepasikeičia. Pernelyg stipri juos įtraukusi gyvenimo inercija.
Taigi geriausios idėjos išlieka. Ir, kaip minėjome, tampa akstinu tai realybei, kuri yra šalia mūsų, ir nuo kurios mūsų neskiria kino ekranas. Jeigu užeitume į „Auklėtojų“ internetinį puslapį http://www.theedukators.co.uk/, rausvu, griežtu šriftu rastume užrašą: „Mes manome, kad visuomenė tapo nusipenėjusi ir išpampusi nuo godumo. Mes niekiname vadinamą aukštąją visuomenę ir jos nuopuolį“. Spustelėję nuorodą gilyn, rasite liuksusinius apartamentus, kuriuos keičia skvotų (squat – apleisti butai, kuriuos apgyvendina visuomenės paribių gyventojai) vaizdai, o juvelyriniai deimantai čia greitai apipaišomi graffitti stiliumi: „Tai skatina vergišką darbą“. Puslapyje taip pat rasite atnaujinamas naujienas apie tūkstančius atleistų Roverio darbininkų; apie tai, kad aukštasis mokslas Didžiojoje Britanijoje tampa įsiskolinimų šaltiniu, o taip pat – brangiai apmokama prabanga; apie tai, kaip pinigai skandalingų sekso skandalų herojams padeda išlipti sausiems iš balos ir pan. Taigi „Auklėtojai“ tampa ne tik kinematografine kovos už socialinį teisingumą platforma, bet ir realių tikrovę keičiančių veiksmų arena. Be abejo, jie nėra tokie drastiški, kokie rodomi filme. Tačiau įprastinėje demokratinio snaudulio ir apatijos situacijoje, jie gali atrodyti pakankamai radikaliais.
Galima sutikti su tokiais veiklos metodais, galima jiems priešintis. Tačiau, ko gero, daugeliui bus smalsu klausti: ar tai toli nuo mūsų? „Auklėtojų“ įtakotų jaunimo judėjimų bumas apraizgė visą Europą ir sustiprino ankstesnes iniciatyvas. Lietuva – ne išimtis. Aukletojai.org (www.aukletojai.org) – nauja jaunimo organizacija, pilietinė iniciatyva, kurioje internetu, akcijomis, diskusijomis siekiama skatinti pilietiškumo pojūtį ir stiprinti socialinės atsakomybės, bendruomeniškumo, visuomeninio intereso svarbą. Viena pastebimiausių jau įvykusių aukletojai.org judėjimo akcijų – reidas nuo kino teatro „Lietuva“ iki vieno iš VP Market priklausančių centrų, protestuojant prieš artėjantį „Lietuvos“ kino teatro uždarymą.
Tokio visuomenės atgarsio sulaukiantys filmai – pakankamai retas reiškinys. Todėl filmas „Auklėtojai“ įdomus ne tik kaip geras aštraus siužeto trileris, kupinas dramatizmo, naujojo herojiškumo ir psichologizmo, bet ir kaip idėjų kalvė, kuri, gali būti, Vakarų visuomenes bent šiek tiek kreipia tobulesnio bendruomeniško gyvenimo link. Filmas, jei jis nesuprastas pernelyg tiesmukai, gali iš tiesų paskatinti (ir skatina) kūrybingas ir konstruktyvias pilietines iniciatyvas. „Auklėtojai“ iš savo žiūrovo tikisi šiek tiek daugiau, nei gerų atsiliepimų apie filmą ir rekomendacijų draugui. Komercinė sėkmė ir meninė kokybė čia – antraeiliai dalykai. Kur kas svarbiau kūrėjams žengti bent mažą žingsnį link pasiūlymo, teikiančio mums idėjas ir jas sekančius teigiamus pokyčius kiekvieno iš mūsų gyvenime.