Mieli cinema.lt lankytojai!
Kodėl nevalia vėluoti į kino teatrą? Nemandagu? Trukdom kitiems? Praleidžiam kažką svarbaus? Tiesiog nepamatome anonsų, kitaip vadinamų treileriais, kurie smagia virtine sukasi prieš kiekvieną kino juostą ir stropiai informuoja mus, kokių nepakartojamų kino šedevrų turėtume nekantriai laukti artimiausiu metu. Dar daugiau – patys filmų anonsai yra tarsi maži meno kūrinukai, iki tobulybės stebinantys montažu, muzika ir tuo iki kaulų smegenų veriančiu balsu, didingai pranešančiu, kad tuoj tuoj išvysime dar vieną kino stebuklą (čia, kaip ir kiekviename reklaminiame žanre, anonsuose svarbus netikėtumo faktorius – vos tik žiūrovas įtiki supratęs būsimos juostos esmę, paslaptingasis balsas už kadro sugriauna visus įsivaizdavimus). Tad tie, kurie į kino seansus ateina laiku, matyt prisimena vieną tokį anonsą, kur šalia iškilmingos karinių kampanijų ir mūšių retrospektyvos, iliustruotos archyviniais Pirmo ir Antro pasaulinio karo kadrais, pasirodo gerai pažįstamas “Nenugalėta širdis”. Šis filmas, paremtas tikra istorija, kurią išgyveno ir aprašė žurnalistė Mariane Pearl, pasirodė kaip tik tada, kai pasaulio bendruomenė stebėjo įkaitų iš Pietų Korėjos dramą Afganistane. Deja, minėta istorija nebuvo nei pirmas nei paskutinis tokio pobūdžio veiksmas, mat nuo pat karo veiksmų pradžios terorizmo globa kaltinamose šalyse nuolatos grobiami įkaitai, kurių likimas dažnai skiriasi nuo laimingai išvaduotų korėjiečių. Mariane Pearl (akt. Angelina Jolie) istorija paprasta: pagrobtas ir nužudytas jos vyras. Tačiau skirtingai nuo daug kartų matytų filmų apie drąsią sutuoktinio vaduoti vykstančią moteriškę, “Nenugalėta širdis” dėlioja akcentus visią kitose vietose. Pirmiausia šis filmas – moters stiprybės įrodymas, mat daugiausia dėmesio skiriama fiksuojant savo vyro laukiančios moters gyvenimo detales. Antra, o tai yra ne mažiau svarbu ir žiūrovams, ir filmo kūrėjams – tai politinė juosta. Užuominos apie karo priežastis, slaptus kalėjimus, neefektyvią politiką, bereikšmes aukas, pagaliau apmąstymai apie terorizmą nuolatos girdimi iš pagrindinių herojų lūpų. Tai neturėtų stebinti tų, kurie bent probėgom susipažinę su režisieriaus Michael Winterbottom kūryba: jau nuo devinto dešimtmečio vidurio režisierius daug dėmesio skiria nagrinėdamas globalines temas, ypač domisi karo istorijomis, yra sukūręs tikra istorija paremtą juostą apie Guantanamo bazėje kalintus britus, be jokių įrodymų apkaltintus terorizmu. Tad ir kurdamas “Nenugalėtą širdį” režisierius nepamiršo senų temų, tik įvilko jas į kiek kitokią formą – ką gi, matyt ne išorė, o vidus svarbiausia. Nežiūrint gana prieštaringos visuomenės reakcijos (kilusios dėl kai kurių techninių filmo sprendimų), juosta buvo palankiai įvertinta kritikų ir žiūrovų, todėl, be jokios abejonės, verta ir lietuvių dėmesio.
Na, o anonsai sukais kaip sukęsi – vieni juos praleidžia, kiti su džiaugsmu žiūri, tačiau tai, ką jie “anonsuoja” anksčiau ar vėliau vistiek pasieks mūsų kino teatrus, o tada ir šią cinema.lt skiltį. Gerų įspūdžių kino salėse.
www.cinema.lt informacija
7.6
60%
72
