CINEMA.LT KINO APŽVALGA - 42 (252) savaitė

Sveiki, cinema.lt lankytojai,

Esame kažkur vidury rudens. Dar prisimename vasarišką šilumą, dar stebimės rudens gėrybėmis, džiaugiamės spalvingais medžiais, tačiau kartu vis labiau jaučiame šaltėjančius orus, drėgmę ir artėjančią žiemą. Metų pabaiga svarbi ne tik dėl pokyčių gamtoje, bet ir dėl politinių, ekonominių ir socialinių aktualijų. Šiuo metu netyla kalbos, kaip ir už kiek gyvensime kitais metais, kokiais principais tvarkysime savo gyvenimus. Kaip nuo viso to pabėgti? Kino filmai turi keistą savybę – nors trumpam padėti mums pabėgti nuo realybės ir atsidurti kitoje erdvėje ir laike. Tereikia tinkamai pasirinkti filmą ir leisti sau pusantros valandos pasinerti į jo pasaulį. Kino savaitės apžvalga šį kartą siūlo vaistus nuo nuovargio – filmus, kurie padės atsipalaiduoti ir pralinksmėti.

Šios savaitės premjera “Tarnaitė” verta dėmesio dėl kelių priežasčių: pirma, istorinėms detalėms atidus filmas tiksliai atkuria septinto dešimtmečio Amerikos pietų gyvenimo sąlygas; antra, filme gvildenama labai aktuali, nors Lietuvoje menkai žinoma segregacijos problema; trečia, pateikdamas įsimintinus žmogiškus paveikslus filmas sugeba prajuokinti, sujaudinti ir priverčia susimąstyti. “Tarnaitė” – pasakojimas apie baltųjų šeimoms buities darbus padedančias nudirbti juodaodį moteris, kurios, nors ir žinodamos viską apie savo darbdavius, linkusios šeimos paslaptis nutylėti. Filme rodomas ponios – tarnaitės santykis, iš pirmo žvilgsnio atradęs pakankamai padorus, įgauna rasistinių bruožų: baltaodės moterys leidžia juodaodėms auginti ir auklėti jų vaikus, tačiau pasinaudoti namų tualetu – ne. Tokia paslėpta neteisybė krenta į akis jaunai žurnalistei Skiter, kuri po studijų sugrįžta į gimtuosius namus. Keli toli nuo namų praleisti metai leidžia jai pagaliau pamatyti, kokia neteisinga sistema ją supa. Prašalietės žvilgsnis negailestingai pastebi ir namų šeimininkių žiaurumą, ir joms talkinančių juodaodžių tarnaičių neviltį. Vienintelis būdas ką nors pakeisti – apie tai, kas vyksta už padorių namų durų papasakoti visam pasauliui. O kas geriau žino savo ponių paslaptis nei juodaodės tarnaitės? Komiškos situacijos, kurias pasakoja žodžio kišenėje neieškančios tarnaitės prajuokins ne vieną žiūrovą, o filmo pabaigoje jausitės tarsi patys būtumėte prisidėję prie mažos, tačiau labai svarbios pergalės – sumažinti rasinę nelygybę. Rekomenduojame filmą tiems, kurie ieško įdomios istorijos, gerų aktorių ir svarbių minčių. Nenusivilsite.

Ką išvysite nuotykių filme “Trys muškietininkai”? Tikrai ne garsiojo A. Diuma to paties pavadinimo romano ekranizaciją. Kino kūrėjai elgiasi tikrai drąsiai – pasiskolina iš klasika tapusio kūrinio pagrindinių veikėjų vardus ir supaprastintus charakterius, suskirsto juos į gerus ir blogus (jokio tarpinio varianto) ir išėmę iš jiems skirto pasaulio – XVII a. Prancūzijos – patalpina juos įsivaizduojamoje erdvėje. Todėl nenustebkite, jei jūsų istorijos žinios nesutaps su filmo kadrais – skraidančių laivų ir kitų išradimų tuo metu tikrai nebuvo. Tačiau filmo kūrėjai prie trijų muškietininkų, jų jaunojo kolegos d’Artanjano, nepamirštamų kardinolo Rišeljė, Miledi, hercogo Bekingmeno portretų nusprendė įkomponuoti ir fantastines technikos naujoves, naujus siužeto vingius ir daug specialiųjų efektų. Todėl filmas tikrai pateisina savo apibūdinimą – veiksmo ir nuotykių filmas, tačiau mažai ką bendro turi su pavadinimu “Trys muškietininkai”. Vis dėlto, jei nesate klasikos gerbėjai ir nemanote, kad filmai turi kuo tiksliau atpasakoti knygą, tai šis filmas jums patiks. Kostiumai – gražūs, techniniai išradimai – įspūdingi, o trys muškietininkai –su špagomis, ūsais ir skrybėlėmis. Be to, visa tai – ir  3D formatu.

“Klastingi namai” – siaubo trileris, kuriame tikrai teks pasukti galvą. Juosta šiek tiek primena ir garsųjį “Švytejimą”, ir filmą “Kuždesių sala”  - visi jie pasakoja apie ribą tarp tikrovės ir pasąmonės vaizdinių, apie beprotybės būsenas. Filmas įtraukia į nuolatinės baimės ir abejonės atmosferą, kurią puikiai kuria aktoriai Rachel Weisz ir Daniel Craig. Mistikos “Klastinguose namuose” tikrai netrūksta.

Jau sukasi ir Vilniaus kino šortų programos – smagių potyrių su trumpo metražo filmais. Juk ne dydyje esmė. 

Gražios savaitės su kinu.