Sveiki gyvi, kino mėgėjai!
Su pirmu, tiesa, labai jau trumpalaikiu sniegu, į Lietuvą atkeliauja šiaurės šalių filmų festivalis “Scanorama”. Jau penktus metus organizuojamas festivalis laikosi savo tradicijų ir šiemet šalia naujausių filmų pristatymo kviečia žiūrovus į specialiąsias temines programas, skirtas susipažinti su dviem garsiais skandinavų menininkais – švedų kino ir teatro režisieriumi, rašytoju, scenaristu I. Bergmanu, kurio netikėta mirtis besibaigiant vasarai sukrėtė kino pasaulį, ir vienu žymiausiu XX a. simbolistų –norvegų dailininku E. Munku, kurį festivalio publikai pristatys Oskaro laureato Peterio Vatkinso filmas apie garsųjį dailininką. Tradiciniai tapo ir nakties kino seansai, šiemet skirti skandinaviškam humorui specialioje rubrikoje “Juoko pašvaistė”. Plati ir įdomi festivalio programa ir kino juostos reikalauja išsamaus pristatymo, todėl apsiribosime tik trumpai pristatydami pagrindinius programos akcentus.
Be jau minėtos kino nakties ir specialiųjų programų, skirtų susipažinti su I. Bergmanu ir E. Munku, “Scanoramoje” dar išvysite ir naująjį Baltijos kiną, kartu ir Lietuvos kūrėjų darbus pristatančią programą, kuri, pastatyta šalia pagrindinės “Scanoramos naujienų” programos, pristatančios gausių pastarųjų metų šiauriečių filmų derlių, tampa dar vienu argumentu didinti finansavimą Lietuvos kino pramonei, nes idėjų yra, o pinigų... Programoje “Neišgalvotas gyvenimas” – dokumentiniai filmai ir drąsus žvilgsnis į aplink mus esančią, tačiau dažnai nepastebimą tikrovę. Ir nuostabu, kada vietoje šalčio ir sniego matome saulėtą tropikų salą, kurios gyventojai tarsi tie atkaklūs šiaurės elniai sugena išgyventi negandas ir pasiekti užuovėją, arba kiek baisoka, kai stebime Čečėnijos konflikto paliktus gyvenimo randus vaikų, jaunuolių veiduose viename garsiausių pastarųjų metų dokumentinių filmų “1612” – naujausia istorinė drama apie lemtingus įvykius gūdžioje Rusijoje, į kuriuos įsivėlusi ir Lietuva. Aišku, vienu pagrindinių smuikų griežusios Abiejų Tautų Respublikos vaidmuo šiame epe minimalus ir neaiškus – istorinės aplinkybės pavaizduotos labai jau vienpusiškai – arba baisieji lenkai (o lietuviai kur? ) puola, arba bėga. Tarp šių dviejų veiksmų dar pasimaišo tokios ikonizuotos figūros kaip Borisas Godunovas, jo išžudyta šeima ir... likus gyva gražuolė duktė, kurios žavesys ir yra pagrindinio herojaus trokštamas tikslas. Tokios istorijos panašumai su daug kartų eksploatuota paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II dukters Anastazijos, tariamai likusios gyvos po žudynių, likimu stulbinantys – tik veiksmas nusikėlė tris šimtus metų atgal. Vis dėlto, vietoje bolševikų ir kitų revoliucionierių, istorijos fone matome plačiaširdžius, bet kenčiančius valstiečius, gražiais kostiumais aprengtus riterius ir žirgus - ko gi daugiau istoriniam epui reikia? Ir nors minėtos paralelės kiek gąsdina, filmas yra filmas – jį reikia vertinti remiantis kitais kriterijais nei realybe, tad istorinių dramų mėgėjai neturėtų nusivilti.
Geros savaitės ir gerų kino filmų. Nepamirškite smagiu šaltuku alsuojančios “Scanoramos”, kuri, nudžiuginusi Vilnių, pasieks ir kitus Lietuvos miestus.
www.cinema.lt informacija
7.6
60%
72
