Dainius Blynas. Diagnozė – vaizduotės trūkumas

Tuo metu, kai šiauriniame mūsų planetos pusrutulyje atėjusi vasara džiugina akis pražydusia gamta, kino teatro sales užvaldė stereotipiškumu garsėjanti amerikiečių komercinio kino produkcija. Toks kino produkcijos rodymo sezoniškumas nėra naujas dalykas. Kino platintojai vasarą geriausiu atveju planuoja išgyventi, vildamiesi, kad rudenį ateisiantis šaltesnis ir lietingesnis oras sugrąžins kino žiūrovus į kino sales, priversdamas palikti paplūdimius, kaimo sodybas ir kitus vasaros malonumus.

Kita vertus, tie, kam griežti darbdaviai neleidžia palikti miesto betono „džiunglių“, gali džiaugtis ne tik privataus kino teatro pojūčiu, kuris aplanko žiūrint filmą salėje esant 2-3 žiūrovams. Koncentruota „Holivudo dieta“ suteikia unikalią galimybę nesiblaškyti ir susitelkti ties šiais filmais, kuriems paprastai tokio dėmesio pritrūksta. Juk dažniausiai koks europietiškas, rytietiškas filmas ar tiesiog snobiškumas ima ir nuvilioja į šalį.

Bene didžiausi šios vasaros kino hitai Lietuvoje – tai režisieriaus Kristoferio Nolano „Pasaulių karas“ (Styven Spielberg, War of the worlds). Abu filmai – tai vadinamieji Holivudo superfilmai, juos sukūrė garsūs režisieriai, vaidina žymiausi aktoriai ir paprastai tai garsių istorijų ekranizacijos.

Bet abiem šiems filmams būdingas keistas vaizduotės trūkumas, kuris toks ryškus, kad sugestijuoja ne tiek kūrybinę nesėkmę, kiek kitokius filmo kūrimo principus. Štai, kad ir Nolano sukurtas „Betmanas: pradžia“. Labiausiai į akis krentantis filmo bruožas – nuoseklumas pateikiant istoriją, kaip atsirado herojus, vardu Batmanas. Tai vos ne dokumentinio žanro filmas, kuriame įvykių realumas turėtų kompensuoti vaizduotės trūkumą. Žinoma, vaizdo efektų ir skambių posakių filme netrūksta, bet filmas keistai plokščias, jis labiau primena mechaninio prietaiso brėžinį, nei žmogaus vaizduotės kūrinį.

Spylbergo „Pasaulių karas“ iš pirmo žvilgsnio kitoks. Kitoniškumo įspūdį lemia įspūdingi vaizdo efektai. Vos ne visą filmą stebime sprogimus, žaibus, grėsmingus užpuolikus iš kosmoso. Žinoma, yra ir siužetinė linija, bet ji pabrėžtinai paprasta. Tomo Kruzo (Tom Cruise) vaidinamas herojus gelbsti savo mažą dukrą ir jau beveik suaugusį sūnų nuo pavojų. Toks siužetinis minimalizmas atrodo pagrįstas – kataklizmo įspūdis kuriamas niūriomis spalvomis ir Amerikos platybes užplūdusių pabėgėlių vaizdais. Išeina katastrofų filmas, kuriame pati katastrofa yra pagrindinis veikėjas. Žiūrovui belieka tik įsijausti ir „pratęsti filmą“ savo vaizduotėje. Pagrindas tam yra sukuriamas.

Bet Spylbergas nusprendžia kitaip. Trys ketvirtadalius filmo trukmės rodęs sprogimus ir žmonių neviltį, per paskutinį pusvalandį režisierius paskubomis „suraišioja visus išskydusius mazgus“. Tomo Kruzo herojus greitai paverčiamas tikru herojumi, kai sugeba įkišti kosminei pabaisai į nasrus kelias granatas. Lygiagrečiai reikalai pasitaiso ir tarpasmeniniuose santykiuose, kai tėvas susitaiko su dukra ir sūnumi. O baigiama istorija vos ne idiliška scena Bostono centre, kai susitinka katastrofos išskirta visa šeima. Ir kaip tai gali vykti, galvoji, jei iš pirmosios filmo dalies galėjai suprasti, kad ne tik Bostono, Niujorko ar Londono, bet apskritai nieko neliko. Lakesnę vaizduotę turintis žiūrovas galėjo manyti tik viena – niekas nebebus taip, kaip buvę, katastrofa yra apokaliptinė. Toks įspūdis – nemažas pasiekimas, kurį Spylbergas filmo pabaigoje tiesiog „išmeta į šiukšlyną“.

Jau minėta mechanizmo metafora, jei bandytume ją praplėsti, leistų teigti, kad šie filmai ne tiek sukurti, kiek sukonstruoti. Taip ir matai pirmąjį „Pasaulių karo“ eskizą, kuriame išdėliota filmo logika: sugriuvę šeimos santykiai, tada pasaulinė katastrofa, tada blogas šeimos tėvas tampa herojumi - pirma pasaulio gelbėtoju, o tada ir šeimos didvyriu. Vaizduotės čia nereikia, čia jau viskas pagaminta ir paruošta vartoti.

Žinoma, tai tik hipotezė, kurios pirminės formuluotės laisvumas daug kam, matyt, leistų teigti, kad po daugiau ar mažiau įmantriu įvertinimu slypi tiesiog kritiko „patiko-nepatiko“. Bet norisi paprieštarauti. Pačių filmų struktūroje, herojų portretuose žymu tai, kad režisieriai siekia aiškiai sudėlioti visumą ir nepalikti palaidų galų, jokio neaiškumo, į viską turi būti atsakyta. Trumpiau tariant, jokio darbo vaizduotei, suvartok ir pirk dar.

Bernardinai.lt