Dainius Blynas. Sunkus ir lengvas Šarūno Barto kinas

Dažniausiai reiškiamas priekaištas Šarūnui Bartui - esą jo filmai sunkiai suprantami. Lėtas veiksmas, ilgos pauzės, mažai pokalbių, neaiškus siužetas paverčia filmo peržiūrą jei ir ne kančia, tai nelengva užduotimi, kurios nesinori imtis žiūrovui kiną labiau siejančiam su pramoga, o ne darbu. Kita vertus, tokią nuomonę savotiškai pagrindžia ir kino kritikai, giriantys Barto filmus ir eiliniams žiūrovams priekaištaujantys dėl jų vartotojiško požiūrio.

Norėtųsi ieškoti „vidurio kelio“ tarp šių dviejų nuomonių. Paskutinis Š. Barto filmas, pavadintas „Septyni nematomi žmonės“, tam suteikia puikią progą. Šios lietuvių režisieriaus juostos „kino kalba“ kiek lengvesnė, todėl tikrai suprantamesnė daugeliui žiūrovų. Kartu, pasitelkdamas populiaresnį siužetą ir kiek greitesnį pasakojimo būdą, jis kiek atskleidžia kortas ir išryškina savojo kino būdingiausius bruožus. O juos supratus, šio ir ankstesnių režisieriaus filmų peržiūra gali tapti ir lengvesnė, ir įdomesnė.

Pagrindinis „Septynių“ herojus – vagis ir valkata, po eilinio „darbelio“ pabėga su pinigais ir palieka savo sėbrus tuščiomis. Sugrįžęs į savo, matyt, jau senai paliktus namus, vyras randa žmoną ir daugmaž dešimties metų dukrą. Po kelių dienų atvyksta bendrininkai atsiimti savo dalies, bet siužeto posūkiai lemia, kad teks atiduoti ne tik pinigus, bet ir „egzistencines skolas“. Kriminalinė fabula susipina su egzistenciniais išgyvenimais, ir čia jau galutinai suprantame, kad žiūrime tikrai ne kriminalinę dramą, o daug gilesnius dalykus nagrinėjantį filmą.

„Septyni“ įdomus tuo, kaip režisieriui lengvai pavyksta derinti gan banalų siužetą ir gilesnius, ne paviršiuje slypinčius dalykus. Filmas atrodo lyg „sudygsniuotas“ į atkarpas, kurias galima apibūdinti lengvai suprantamomis klišėmis. Pavyzdžiui, banditai vagia automobilį, banditai slepiasi, banditai bėga, banditai bando atgauti pinigus ir taip toliau. Tokie siužeto etapai atrodo vos ne „archetipiniai“ kiekvienai kriminalinei ir kelio žanro dramai, todėl Bartui net ir nereikia daug stengtis, kad žiūrovas suprastų, kas yra rodoma. Keli lengvi štrichai, siužeto posūkis nubrėžtas, ir režisierius turi „laisvas rankas“ kurti kitą, visiškai ne kriminalinę filmo dalį.

Čia, matyt, ir prasideda sunkumai, kuriuos turi omenyje eiliniai kino žiūrovai. Bartui išties labai būdingos ilgos pauzės, ilgos tylos atkarpos, smulkūs veido, akių planai. Visa tai yra ir „Septyniuose“, bet čia šie dalykai nėra taip sunkiai „suvartojami“. Minėtas kriminalinis siužetas ir ypač jo pabrėžtinas šabloniškumas leidžia žiūrovui pačiam užpildyti „bartiškas“ pauzes. Štai kad ir pačioje pradžioje rodoma gan ilga kelionė automobiliu po Krymo stepes. Ji neprailgsta, nes banditai bėga nuo persekiojančios milicijos. Be to, dar ir vogtu automobiliu, tad važiuoti yra kur ir geriausia kuo toliau nuo žmonių akių. Tad važinėjama atrodytų tipiškai „bartiškai“ – lėtai, tylint, stoviniuojant ir vėl pajudant. Bet kartu viskas atrodytų nesunkiai suprantama.

O kol pildome pauzes savo sugalvotu, numanomu turiniu, Bartas mums rodo vaizdus, kurie ir yra jos kino esmė. Jo pauzės, smulkūs planai, lėta kamera pasakoja savo ne tiek protu, kiek intuicija suvokiamą siužetą. Šiuos dalykus geriausia tiesiog stebėti ir „lūkuriuoti“ laukiant kino vaizdo, kito žmogaus, kito judesio. Tai labai gyvenimiška, kasdieniška ir kartu žinoma labai nekinematografiška, jei lyginsime su labiau įprastu kinu.

Pabaigoje, gerą pusvalandį „Septyniuose“ stebime išgertuves. Vis labiau girtėjantys suaugusieji, pradžioje linksmi, vėliau išsigandę vaikai, pradžioje besišypsantys, vėliau besiginčijantys ir galiausiai besimušantys vyrai. Girtėjimo „dinamika“ ir tam tikra išgertuvių „siužetui“ būdinga absurdiška, bet savaip pagrįsta logika labai vykusiai ir įtikinamai leidžia Bartui paruošti žiūrovą filmo pabaigos scenoms. Būtent šiose išgertuvių scenose labiausiai dera kriminalinė filmo forma ir egzistencinis jos turinys. Todėl filmo pabaigą stebime jau ne tiek su kriminalinės intrigos gimdomu susidomėjimu, kiek su egzistenciniu išgąsčiu dėl žmogaus likimo. Perėjimas atliktas išties labai meistriškai.

Tad „Septyni“ – tai tas pats sunkusis Barto kinas, bet šį kartą jis gerokai lengviau žiūrimas. Tai, be jokios abejonės, liudija labai gerą režisieriaus kūrybinę formą ir džiugu suvokti, kad tai gera proga išpopuliarėti kūrėjui, kuris jau dabar gali būti laikomas vienu įdomiausių lietuvių kino režisierių.

Be šio „švietėjiško“ džiugesio, įdomu dar ir tai, kaip Bartas drąsiai ir sėkmingai imasi naudoti populiariosios kultūros siužetus. Tai naujas dalykas lietuviškame kine, o gal ir mūsų kultūroje apskritai. Apsupti vakarietiškos populiariosios kultūros, mūsiškiai menininkai kol kas dar atrodo nespėjo „suvirškinti“ šio srauto, kad pateiktų savąją viziją ir kartu kurtų savotišką platformą jos supratimui. Bartas „Septyniuose“ tai jau daro.

Bernardinai.lt