“Vilniaus getas” - režisieriaus Audriaus Juzėno sukurtas filmas apie Vilniuje Antrojo pasaulinio karo metais gyvavusį žydų geto teatrą. Filmas - ne dokumentinis, o sukurtas pagal Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio 1983 m. parašytą pjesę “Getas”. Pats J. Sobolis sukūrė ir lietuviškojo filmo scenarijų. Nors filmą lietuvišku galima vadinti tik iš dalies. Režisierius ir dauguma aktorių yra lietuviai, bet filmo gamyba organizuota ir finansuota vokiečių, o du pagrindiniai vaidmenys atiteko vokiečiui Heinui Ferchui ir vengrei Ericai Moraszan.
Filmo siužeto pagrindas - geto viršininko, hitlerininkų kariuomenės karininko Kitelio ir geto teatro žvaigždės, dainininkės ir aktorės Chajos meilės istorija. Kitelis - labai ironiškas ir dviprasmiškas herojus. Jaunas, žiaurus, bet laikąs save menininku, Kitelis sugalvoja žydų teatrą kaip pramogą. Sumanymas yra labai rafinuotas: Kitelis iš teatro aktorių reikalauja ne klojimo teatro komedijų, o iššūkio tiek savo valdžiai, tiek visai geto gyvenimo tikrovei. Teatro kūrėjai atlaiko iššūkį, ir mes vieną po kitos matome labai subtilias fašistų bukumo, kvailumo satyras, kurias susižavėjęs žiūri ir pats Kitelis.
Tokia dviprasmybė, įvykių nerealumo ar net neįmanomybės pojūtis yra bene pagrindinė filmo kūrybinė įtampa. “Vilniaus getas” - tai filmas apie siaubingą skausmą, kuris ištiko Vilniaus žydus ir apie jų unikalius būdus pasipriešinti tai prievartai. Teatras - tai viena iš tokio pasipriešinimo formų.
Vilniaus geto teatrą dar galėtume pavadinti nuolatiniu “balansavimu ant lyno”. Toks balansavimas matyti bent trijose plotmėse. Vokiečių karininkas vienu metu yra geto viršininkas, aukščiausioji valdžia ir kartu rafinuotas menininkas, ieškantis sau iššūkių ir niekinantis fašistų “darbo” nuobodybę. Teatro aktoriai, taip pat gyvenantys nuolatinėje prievartoje, aplinkui žūstant tautiečiams, draugams, artimiesiems, puola šokti ir dainuoti. Pagaliau tai ir meilės istorija tarp Kitelio ir Chajos. Vokiečių karininko meilei kelią užtveria “rasiniai įstatymai”, o Chajai - supratimas, kad Kitelis yra žmogžudys.
Tad kaipgi filmas aiškina teatro atsiradimą Vilniaus žydų gete? Pirmoje filmo pusėje, matyt, labiausiai tinka “pabėgimo nuo realybės” interpretacija. Vokiečių karininkui, teatro aktoriams, žiūrovams - tai būdas pabėgti nuo kraupios, iš proto varančios realybės. Tai atrodo suprantama - kraujo upės ir siaubinga gyvenimo įtampa verčia ieškoti mažiausios galimybės bent trumpai užsimiršti.
Vis dėlto tokia “pramoga” antroje filmo pusėje perauga į, sakytume, rimtesnę ir labiau apibendrinančią pasipriešinimo terorui laikyseną. Teatro veiklai įsibėgėjant ir artėjant daugiau ar mažiau geto gyventojų nujaučiamai karo pabaigai, istorijos herojai verčiami apsispręsti, koks elgesys yra tinkamiausias. Ir čia geto teatras pavirsta ne pabėgimu nuo realybės, o veikiau kitokios, žmogiškos realybės įtvirtinimu, pasipriešinant gyvuliškam ir beprotiškam fašistinio karo košmarui. Tai žmogaus laisvės pasirinkti savo likimą įtvirtinimas sąlygomis, kuriomis siekta palaužti žmogiškumą.
Šis “Vilniaus geto” siužeto perėjimas nuo “teatro džiaugsmo” žmogaus orumo įtvirtinimo link yra ypač vykęs. Pirmoje filmo pusėje žiūrovas neapkraunamas sudėtingais apibendrinamais, o greičiau yra nustebinamas paties reiškinio unikalumo. Viena žaviausių šios dalies scenų - tai Chajos ir Kitelio susitikimas naktį gatvėje, kai Kiteliui netikėtai priėjus, Chaja pavadina jį Hemfri Bogardu, žymaus amerikiečių aktoriaus vardu. Komiškumo, lengvumo ir žaismingumo pilna scena, kuri vienu palytėjimu perduoda tą džiaugsmą, kurį turėjo patirti geto teatro aktoriai ir žiūrovai.
Todėl, artėjant filmo kulminacijai, žmogiškojo orumo tema yra labai natūraliai įtraukiama ir neatrodo dirbtinai išmąstyta. Greičiau nuotaikos, žmonių likimo, o ne minties pagautas žiūrovas kartu su teatro aktoriais paskutiniuose filmo kadruose yra teatro scenoje, kur suvaidinamas paskutinis spektaklis. Tolesnė mirčių liūtis atrodo neišvengiama, nes “brendo” visą pasakojimo trukmę, bet atrodo, kad mirtis jau pavėlavo, ji jau nebėra tokia fatalistinė pabaiga, kokia galėjo būti anksčiau. Aktoriai žūsta sušaudyti, bet nepalaužti.
Dar labiau intriguojamas yra paskutinis filmo kadras, kuriame matome Kitelį, vietoje uniforminės kepurės užsidedantį skrybėlę ir su saksofonu rankoje išeinantį pro duris. Tokia originali, netikėta pabaiga ypač ryškiai įtvirtina teatro tikrovės pranašumą, kurį ir gina filmas “Vilniaus getas”.
Bernardinai.lt
7.6
60%
72
