Filmavimas, savižudybės, psichinės ligos – bene trys dažniausi „Kino pavasario“ filmus vienijantys komponentai, turbūt galintys būti savotiška šių metų festivalio tema. Filmavimas atspindi, be abejo, tą faktą, kad kiekvienas šiandien turi galimybę „tapti menininku“ šiuolaikinių technologijų dėka: fotografuoti ir filmuoti dabar gali bet kurio socialinio sluoksnio žmogus. Tą jie ir daro, tikėdami įteigta ar įsiteigta savo menine gyslele, taip konspektuodami, archyvuodami, ligi begalybės vizualizuodami niekam nereikalingą ir neįdomų savo vidinį pasaulį. Savižudybės – irgi klausimas visame pasaulyje, matyt, smarkiai aktualus, knibinėjamas vos ne kas antrame festivalio filme. Ne visada susijęs su psichinėmis ligomis, bet jei jau susijęs, tai kaip duona su sviestu – neatlimpamai. Ketinu čia aptarti kelis, mano galva, neblogus filmus, jokiu būdu neatskleidžiančius visų pas mus šįmet atkeliavusių kino naujovių ir madų tendencijų, tik atsitiktinai simptomiškus.
„Versmė“, JAV), Salomėja kadais pasakė tą patį, tik vietoj pusantros valandos vaizdo ir garso sutalpino esmę į dvi strofas po keturias eilutes. Nemirtingumas gali būti kažkuo panašus į reinkarnaciją, ant kapo pražydusį diemedį, gyvybės tęstinumą kitomis formomis ir išlikimą kituose. Tas pat galioja ir kinui.
Bernardinai.lt informacija
86%
7.4
72
