Šiaurės šalių kino forumo "Scanorama" žvaigždė Lars von Trier grįžta į Vilniaus kino sales su gausiai lankyta ir puikiai įvertinta antra trilogijos apie Ameriką dalimi „Dogvilis“. Čia yra tas pats drąsus, atviras požiūris į žmogų ir visuomenę, ta pati kovinga pozicija ir keista abstrahuota erdvė, sukurianti tą ypatingąją įtraukiančią ir užvaldančią atmosferą. Kita vertus, pasirinkta psichologinė, etinė ir socialinė tema šiame filme nagrinėjama dar subtiliau, todėl jo tiesus kritiškumas tampa dar priimtinesnis.
Manderlay – tai plantacija, įsikūrusi giliai JAV Pietuose, kur, ieškodami naujų plotų įtakai plėsti, atsitiktinai užklysta iš „Dogvilio“ gerai pažįstamos Greisės (Bryce Dallas Howard) tėvo gangsterių gauja. Po trumpo atokvėpio jau ketinama keliauti toliau, kai į Greisės langą ima desperatiškai belsti juodaodė mergina. Nepaisydama tėvo perspėjimų, pro didžiulius geležinius vartus su grandinėmis Greisė nuseka paskui merginą vidun. Čia ji atsiduria bendruomenėje, kuri vis dar gyvena giliausios vergijos sąlygomis praėjus septyniasdešimčiai metų po jos panaikinimo. Idealistė Greisė pajunta pareigą panaikinti šią neteisybę ir išlaisvinti Manderlay žmones. Tačiau Lars von Trier istorijose tikrasis „kelias į pragarą“ yra grįstas naiviais gerais norais, ir Greisės siekis įdiegti laisvės ir demokratijos dvasią tarp buvusių vergų pasirodo nederąs nei su jų, nei, galų gale, su pačios Greisės giliaisiais troškimais ir galimybėmis. „Ar tu manai, panele Greise, kad mes esame tokie kvaili, kad nesugebėtume suręsti kopėčių, jei iš tikrųjų norėtume iš čia pabėgti?“ – vergas Vilhelmas apibendrina tikrąją, esminę plantacijos gyventojų poziciją. Galiausiai Greisei pačiai tenka bėgti pasinaudojant jos labiausiai niekinamais būdais – ir apsisukęs ratas vėl sugrįžta į pradinį tašką.
Originalusis danų režisierius savitai žvelgia į aštrias visuomenės problemas, atmesdamas bet kokius stereotipus ir „teisingą“ požiūrį. Nors „Manderlay“ socialinis momentas iš tiesų yra stipresnis, čia taip pat įtaigiai ir netipiškai analizuojama vaidmenų, sugebėjimo keistis bei taisyklių ir struktūros poreikio psichologija. Minimalistinė, bet asociatyvi Peter Grant scenografija bei Anthony Dod Mantle kameros šviesos ir šešėlių žaismas kuria tą pačią „Dogvilyje“ patirtą hipnotizuojančią kino-teatro atmosferą, dar labiau paryškinančią filmo neįprastumą ir kitoniškumą. Tai dera, nes pasakojama „keista ir trikdanti Manderlay plantacijos istorija“.
8.0
77
94%
