KRITIKO NUOMONĖ apie filmą „Edith Piaf . Rožinis gyvenimas“

Nebūsiu pirma sakydama, kad žymių žmonių gyvenimai toli gražu nebūna tokie rožiniai kaip gali atrodyti iš šalies. Biografinis filmas apie garsiąją prancūzų atlikėja Edith Piaf su satyrišku pratęsimu „Rožinis gyvenimas“ puikiai iliustruoja skirtumą, tarp įsivaizduojamo žvaigždžių gyvenimo ir rūsčios realybės. Gimusi vargingoje ir tarpusavio šiluma bei meile nesidalijančioje šeimoje Edith Piaf turėjo nueiti ilgą kelia iki šlovės, kuria dabar paženklintas jos vardas. Ryžtis kurti filmą apie kino, muzikos ar teatro legenda visuomet didis iššūkis režisieriui, juk legendos nusipelno stiprių biografinių filmų. Rožinis Edith Piaf gyvenimas nusipelno įvertinimo „stipri biografinė drama“ mažų mažiausiai dėl dviejų dalykų: garso takelio bei Marion Cotillard, įkūnijusios Edith Piaf. Marion Catillard atliko nuostabų darbą suvaidindama Edith Piaf gyvenimo istorija nuo paauglystės iki pat mirties, pabrėždama visus charakterio, asmenybės kitimo periodus. Ypač įdomu stebėti ekrane paskutiniuosius Edith Piaf metus, kai keturiasdešimt septynerių metų moteris, palaužta ligų bei nuodijusi savo organizmą alkoholiu bei narkotikais atrodo it septyniasdešimtmetė – neįtikėtina kaip ta pati aktorė čia būna striksintis, guvus žvirbliukas, o čia pat ir prie lovos priaustyta sena dama. Marion Catillard privalo būti pagirta už begalo tikslų darbą: į ekranus sugrįžta legendinė Edith – specifiniai judesiai, šypsnis, kalbėjimo maniera. Edith Piaf visuomet žinojo būsianti garsi, todėl pasiekusi šlovę neslėpė savo įnoringumo bei aikštingumo ir visgi žmonės ją dievino. Neabejotinai M.Catillard įkūnija charizmatišką asmenybę, kuri niekuomet nejutusi artimųjų meilės bei palaikymo, pati sugebėjo mylėti visus. Manau, kad režisierius Olivier Dahan būtent ir siekė papasakoti istoriją apie moterį, kuri tikėjo savo rožiniu gyvenimu nepaisant visų užgriūvančių negalių. Visa vainikuoja ir garso takelis: filme skambančios žymiausios Edith Piaf dainos labai stipriai prisideda prie dainininkės asmenybės pažinimo, taip pat dainos siejasi su rodomais Edith gyvenimo epizodais. Visgi filmas gan painus: dažnai scenos nutraukiamos pačioje įdomiausioje vietoje, taigi tam tikri dalykai lieka neatskleisti ir nepaaiškinti. Žinoma, tokios asmenybės kaip Edith Piaf gyvenimo neįmanoma sutalpinti į vienui vieną biografinį filmą, taigi priekaištauti, jog dalis faktų buvo nepaminėta – nevalia. Tačiau filme norėjosi pamatysi daugiau epizodų iš Antrojo Pasaulinio Karo metų, kuomet Edith Piaf buvo pačiame pakilime. Nepaisant šių kelių trūkumų, filmas neabejotinai vertas dėmesio, o Oliver Dahan bei Marion Catillard plojimų.

Elena Liutkutė