„Visa yra tik „ūkų ūkai“, – sakė Koheletas. Šią Biblijos citatą savo naujausiam dokumentiniam filmui pasirinko režisierius Audrius Stonys. Tiesa, žodžių junginys iš Koheleto knygos verčiamas ir „rūkų rūkas“ arba „tuštybių tuštybė“. Režisieriui tiksliausias vertimas pasirodė „Ūkų ūkai“. Filmas pasakoja apie žmogaus kūno grožį ir trapumą laiko akivaizdoje.
Prasmė beprasmybėje
Režisierius A. Stonys dėsto, kad jam patinka, kai jo scenarijus subyra į šipulius ir taip žlunga stereotipai. Tada jis daro išvadą, jog eina teisingu keliu. Pasak filmo „Ūkų ūkai“ kūrėjo, scenarijus iš pradžių buvo šiek tiek ironiškas: „Dėl ko tie žmonės bėga, ką jie veikia?..“ Paskui kinematografininkas sako pamatęs, kad beviltiškume ir beprasmybėje yra pati didžiausia prasmė: „Man gražu, kad žmonės kovoja, nenori pasiduoti laikui. Žinoma, jie praloš. Bet kas sakė, kad svarbiausia – laimėti? Toj beviltiškoj vilty yra kažkas religingo, krikščioniško. Ir krikščionybė gimė iš beviltiškos vilties“.
Kinas režisieriui yra pokalbis su kitu žmogumi, klausimų uždavimas, bandymas surasti bendraminčių, nesijausti vienišam: „Kalbu su girdinčiu, norinčiu klausytis žiūrovu. Nemanau, kad kinas yra desertas pavargusiam žmogui pralinksminti“.
Signalizuoja apie mūsų civilizacijos ūkanas
Kino kritikas Skirmantas Valiulis pažymi, kad šiame A. Stonio filme, kaip ir kituose, išradingas garsas, ypač muzikos parinkimas, nenutolstama nuo temos, bet režisierius darosi „šakotesnis“ – daugiau kūnų, dinamikos, kontrastų: kolektyvo ir vienišo žmogaus, miegančio ir bėgančio žmogaus.
S. Valiulis komentuoja, kad filmo pavadinimu nurodoma sugrįžimo į pasaulio pradžią tema: „Manau, kad Stonys, kaip ir Š. Bartas, rimtai signalizuoja apie mūsų civilizacijos ūkanas, t.y. dvasinės energijos išsekimą, kada žmogus iš paskutiniųjų ieško, kaip palaikyti kūno energiją“.
Anot S. Valiulio, režisieriaus filmus vienija tikrumo ir netikrumo jausmas bei bendra filosofinė tema: visas pasaulis nežinia kodėl bėga, o nebėgantys ar neregintys yra tikrieji žmonės. „Kalbama ne su tuo žiūrovu, kuris į kino teatrą atėjo pasėdėti su kukurūzų pakeliu, o su tuo, kuris jaučiasi vienišas minioje, bėgančioje paskui didelį tikslą, nors dažnai tas tikslas yra labai siauras ir netikras“, – sako kino kritikas.
Filosofinė tema, pasak S. Valiulio, gražiai įrėminta į gyvą gamtą, bet gamtos filme per mažai: „Maniau, kad bus mažiau kūno, daugiau tylos ir pasinėrimo į gamtą. Individuali pasinėrimo į vandenį harmonija mane labiau įtikina nei masinė.“
Trūksta drastiškumo ir kraštutinumų
Kino kritikė Sonata Žalnieravičiūtė mano, jog jei filme būtų kalbama kiek drastiškiau, nepataikaujant herojams, rezonansas būtų didesnis. Tema, anot kino kritikės, nėra išskirtinė, ją buvo galima paryškinti. „Mūsų natūralaus kūno nedaug belikę, jis pakeistas chemijos, gyvenimas pratęsiamas visokiais agregatais preparatais. „Kūno lipdymas jaunystėje, plastinė chirurgija tampa religija. Apie tai filme nekalbama, o kraštutinumai būtų įdomesni“, – filmą kritikuoja S. Žalnieravičiūtė.
Priešingai nei S. Valiuliui, S. Žalnieravičiūtei užkliuvo muzikinis fonas, ypač liaudiška laukinių muzika, nes ji nepraplečia filmo konteksto. Kino kritikės manymu, pauzės, kai rodomi medžiai ar po uždarą kiemą bėgiojantis žmogus, „nelabai ką duoda“.
Kino kritikė teigia, kad filme nagrinėjama kūno problema: kiek susitaikome su kintančiu kūnu, senėjimu, fizine negalia, kiek investuojame į jį, kiek pastangų įdedame, kad kūnas judėtų. S. Žalnieravičiūtės nuomone, tos pastangos nutolina nuo esminių – dvasinių dalykų. Režisierius akcentuoja kūniškumą, negretina dvasios su kūnu, tačiau kino kritikė pastebi, kad priartėjus prie odos (kai atrodo, jog lendama į poras) ne tik grožimasi jos faktūra, bet ir bandoma pasižiūrėti, ar ten yra dvasia.
Šis filmas nuo kitų A. Stonio filmų, S. Žalnieravičiūtės nuomone, skiriasi švelnia ironija.
„Ir senas, ir jaunas veidas filme liūdni. Jaunystė nėra parodyta kaip idealas – žmogus gali būti liūdnas bet kokiame amžiuje, – kalba kino kritikė. – Močiutytė, kuri tursena savo kambarėlyje, yra tarsi įkalinta. Ji be galo, be krašto nori judėti, nepasiduoti iki pat mirties taško, nors gyvenimas yra tik sukimasis ratu kelių kvadratinių metrų kambarėlyje“.
***
Pagrindinis filmo herojus, mano nuomone, yra laikas – jis nematomas, bet atsispindintis sizifiškoje žmogaus kovoje su kūno senėjimu, giliame kvėpavime, simboliuose – laikrodžio tiksėjime, siūlo išvyniojime, medžių ošime.
Pakelėmis lekia šuo. Kino salėje sėdintis vaikas filmo premjeros metu garsiai klausia: „Kur jis bėga?“ Vieni tam vaikui (ir vaikui, gyvenančiam juose) atsakytų: „Į nežinią, nebūtį“. Kiti – į civilizacijos pabaigą arba pradžią. O treti gal sugalvotų, kad šuo bėga į šiltą trobą kaimo pakrašty, kur jo laukia klausinėjantys vaikai...
Bernardinai.lt informacija
6.2
47
81%
