Man gėda tautiškai — pirmiausia dėl to, kad mūsų šalis, visai nedažnai teišgalinti ką nors ekranizuoti, savo naujausiąjį meninį kiną pasaulyje reprezentuos beveik pornografiniu kūriniu: neskoningos sekso scenos čia užgožia ir persveria kiekvieną filmo idėją, mintį ar žodį.
Man gėda krikščioniškai — dėl tos bene vienintelės „idėjos“, kurią filmo kūrėjams šiaip ar taip pavyko perteikti kuo puikiausiai. Kaip tik ja pasikikendami ir gardžiuojasi ne vien nebrandūs paaugliukai ar katalikybės nedraugai, bet ir vidutiniai Lietuvos „katalikai“ bei kiti krikščionys. Turiu galvoje filmo herojaus — gražučio kunigėlio Pauliaus bjauriausias paleistuvystes tiesiog bažnyčioje, tiesiog prieš pat Mišias. Net pats nuodėmingiausias kunigas, ypač ne iki galo praradęs tikėjimą (o į vienuolyną susiruošusį Paulių bandoma parodyti lyg ir tebetikintį), vis dėlto neis švęsti Mišių ir jose šventvagiškai priimti Komunijos iškart po to, kai sulaužė ir 6–ąjį, ir 9–ąjį Dievo įsakymus. Toks „niuansas“ katalikybę „puikiai“ pažįstantiems Lietuvos menininkams, aišku, nė motais. Nepalyginamai svarbiau pikantiškai pakutenti publiką, tad primityviausioji jos dalis smagiai padžiūgauja: „Va, va, taip ir žinojau: štai kas vyksta bažnytėlių užkulisiuose iš tikrųjų! Visi jie tokie tose savo zakristijose, klebonijose, seminarijose!“
Man gėda literatūriškai — kad būtent tokiais ir turbūt vien tik tokiais kūrybos motyvais kino ekrane ir tebus pristatoma garsi rašytoja, visai nepaisant to, kad gyvenimo pabaigoje ji atsigręžė ne kur kitur, o į krikščionybę ir Bažnyčią, kuriai filmas dabar spjauna tiesiai į veidą.
Man gėda pedagogiškai — kad rašytojos mirtis sukūrė itin patogų reklaminį, netgi komercinį foną tokio lygmens juostai, beje, destruktyviai edukaciniu požiūriu: joje deklaruojamoji nežaboto sekso valdžia herojes įvaro į neviltį, tačiau neabejotinai išlieka visagalė. Į tai ir orientuosime paauglius bei jaunimą? Beje, psichologai sako, kad filmas orientuoja dar ir į žudymąsi.
Man gėda moteriškai — kad filmo kūrėjų ir kai kurių jo žiūrovų įžvelgtoji šio kūrinio teigiamybė — neva moters pasaulio atskleidimas — tame jos pasaulyje neatranda beveik nieko, išskyrus tik niekaip neįveikiamą gašlumą ir visišką priklausomybę nuo vyrų.
Man gėda estetiškai — nes į elitiškumą pretenduojantys kūrėjai meniškumą ir pažangą vienareikšmiškai galvoja esant tiesiai proporcingus nešvankių vaizdų gausai.
Man gėda europietiškai — kad civilizuotą laisvąjį pasaulį esam seniai pralenkę savo antivertybėmis: lygmuo, dėl kurio tikrai raudonuotų, pavyzdžiui, britai (nes normaliame pasauly pleibojiški dalykai nėra suplakami su menu), „mūsyse“, deja, — tiesiog nacionalinis turtas.
Nenustebsiu, jei būsiu sugėdinta galutinai. Tai turėtų padaryti daugelis bendrapiliečių — jau supažangėjusių ir tikrai išlaisvėjusių lietuvių — už visa, ką čia rašau ir galvoju. Nes juk argi postmodernioje visuomenėje neturi būti gėda paprastiems, normaliems, o ypač pagyvenusiems žmonėms dėl savo atsilikėliško drovumo? Nejaugi ne gėda taip pigiai moralizuoti, šitaip nesuvokti mūsų laiko, mūsų progreso? Vaje, vaje, kokių tamsuolių dar tebesama... Bet tai tik jų pačių problema, argi ne?
Alma Stasiulevičiūtė, Vilniaus pedagoginio universiteto docentė
Bernardinai.lt informacija
7.6
60%
72
