“Senio” patekimas į Kanų festivalio konkursinę programą man buvo didžiulis netikėtumas. Anksčiau joks mano filmas nė į informacinę programą nepatekdavo. Apie konkursą nebuvo ko ir svajoti. Kaip pajuokavo vienas mano bičiulis: „tai tas pats, kas nebaigus vidurinės mokyklos, įstoti į aukštąją“, - sako Chan-Wook Park, vienas žinomiausių Pietų Korėjos kino kūrėjų.
Baigęs universitete filosofiją, jis svajojo būti meno kritiku. Tačiau planus pakeitė kino klasiko Alfredo Hichcocko filmas „Svaigulys“, pamatytas dar studijų metais. Jis taip susuko galvą jaunam žmogui, kad jis pats užsigeidė kurti kiną. Pradėjo įgyvendinti savo svajonę, dirbdamas įvairiausius darbus kino industrijoje. Buvo režisieriaus asistentu, dirbo užsienio filmų platinimo kompanijoje, kūrė reklamas kino teatrams, rašė kritinius straipsnius apie kiną.
Tik 1992 metais jis debiutavo kine pilno metražo vaidybine juosta „Mėnulis ... tai saulės svajonė“, kuri visiškai nenusisekė. Vėliau sekė „Trio“, trumpo metražo filmas „Teismas“, gavęs pagrindinį garsiausio trumpų filmų festivalio Klermon Ferane (Prancūzija) prizą. 2000 metais Chan-Wook Park vardas išgarsėjo, kai jo vaidybinis filmas „Senis“, rodos, sėkmingai apjungė ir komercinę sėkmę, ir kino žinovų simpatijas.
„Korėjoje aš laikomas labiausiai prievartą, žiaurumą mėgstančiu savo kartos režisieriumi,“ – sako Chan-Wook Park. „Mūsų šiuolaikinės visuomenės gyvenimo variklis yra prievarta. Ji yra visur. Šeimoje, mokykloje, meilėje, socialinėse žmonių grupėse. Komerciniai korėjiečių filmai, dažniausiai komedijos ar filmai apie nusikaltėlius, nenori to rodyti, užmiršta apie tai. Aš tą gerai prisimenu“.
Tačiau kerštas, neapykanta, prievarta jo filmuose nėra parodomi tik kaip egzistuojantis faktas. „Tai baisi, griaunanti jėga. Iš neapykantos atsiranda tik neapykanta. Kerštas sunaikina ir patį kerštautoją, palikdamas jo gyvenime didžiulę tuštumą“, - mano režisierius.
7.6
60%
72
