Istoriją sunku vertinti iš „šiandien“ ar „vakar“. Istorijai reikia laiko. Kai kuriems dalykams pakanka dešimtmečių, kai kuriems, kad blaiviai į juos pažiūrėtum (neliktų asmeniškumų ir sentimentų), nepakaks ir penkiasdešimties. Nuo „didžiosios Europos geopolitinės katastrofos“ prabėgo daugiau nei penkiolika metų. Laikas gydo istorijos žaizdas. Stebiuosi, kaip jo pacientas – vokiečių tauta, stebuklingai pagijo. Kurį laiką stebėjau naująjį Vokietijos kiną. Turbūt skausmingiausi dvidešimtojo amžiaus pokario įvykiai – Berlyno siena, Rytai ir Vakarai – jau po keturiolikos metų atsidūrė kino ekranuose. Tai labai trumpas laiko tarpas, ypač turint mintį, kiek istorijos padarytų žaizdų išsaugojom mes.
Auklėtojai
2004-ieji – keturiolika metų, kai pasaulyje yra tik viena Vokietija. Kino ekranuose pasirodo „Auklėtojai“ – dar vienas intelektualus, aršus ir verčiantis susimąstyti vokiškas filmas.
Jame pasakojame apie jaunus „idėjinius socialistus“, įvairiais būdais kovojančius prieš socialinę neteisybę. Smagiausias iš jų – įsilaužti į turtingų verslininkų namus, perstatyti baldus, į šaldytuvą ar kur kitur įgrūsti audio sistemą, televizorių, bet nieko nevogti, tik palikti vokelį su užrašu – „Jūsų turtingos dienos suskaičiuotos“ arba „Jūs turite per daug pinigų“. Pasirašo – auklėtojai.
Tai maištas. Maištas prieš visuomenę, stambųjį kapitalą, „kapitalistinę diktatūrą“. Maištas, neva vedamas „kilnių idėjų“. Tačiau ne vienas drįstu abejoti jų kilnumu.
Paanalizuokime keletą filmo epizodų. Pirmiausia – nusikalstamas laužimasis į namus. Auklėtojai nieko negrobia, tačiau pagrindinis jų tikslas – sukelti baimę. Baimę, kad žmogus, išlaikantis šeimą, mokantis už mokslą ar auginantis vaikus, pradėtų bijoti! Baimę gyventi šitaip. Baimę, kad jis, stovėdamas eilėse prie bankomato, parduotuvėje ar teatre, mintyse girdėtų leitmotyvą: „Jūs turite per daug pinigų“. Argi tai nėra grynaveislis terorizmas?
Antras įsimintinas kadras - mergina, vardu Julė, yra įsiskolinusi 100 tūkstančių eurų už tai, kad savo senutėliu volkswagen golf padarė avariją – įvažiavo į tviskantį verslininko mersedesą. Suprantama, mašina buvo be techninės apžiūros, draudimas irgi pasibaigęs. Dėl avarijos ji pripažinta kalta. Tačiau, pasak auklėtojų, kaltas ne įstatymų nepaisymas. Kalti šunsnukiai, kurie važinėjasi brangiomis mašinomis. Taip, jie kalti, nes kitiems, kurie yra ne tokie turtingi, reikia mokėti už jų gyvenimo būdą – todėl mieliausiai protestas išreiškiamas kilniai raktu perbraukiant per prabangaus vokiško limuzino šoną.
O su minėtu verslininku irgi savaip atsiskaitoma: šio viloje atliekant „socialinės lygybės aktą“, jis netyčia grįžta namo ir yra auklėtojų pagrobiamas - ką aš ten rašiau apie terorizmą?
Apskritai beturčių ir revoliucingai nusiteikusių paauglių galvose tokios idėjos virsta rimtu ginklu – ypač kai socialinis protestas yra priemonė savo apgailėtinai visuomeninei padėčiai nuslėpti. Nežinia, kas geriau: ar turtinguosius vadinti prakeiktas vagimis ir šunsnukiais, ar stengtis įvykdyti socialistinę revoliuciją. Tiesa, iš istorijos mes šiek tiek žinome, kuo panaši visuotinė lygybė baigiasi...
Taigi tokiais akordais naujasis Vokietijos kinas žengia į 21-ąjį amžių. „Auklėtojai“ – išties įdomus, manifestinis ir paradinis revoliucingų idėjų kūrinys. Ir nors nuo VDR prabėgo tik penkiolika metų, matyti socialistinių idėjų, įvilktų į antiglobalizmo rūbą, renesansą šiandien, mažų mažiausiai įdomu.
Šie filmai mane privertė susimąstyti – laikas iš tikrųjų gydo istorinės patirties žaizdas. Pagalvoju: kiek metų praėjo nuo Berlyno sienos iki atsisveikinimo su Leninu? Ir kiek metų praeis nuo, tarkime, 1991-ųjų sausio 13-osios? Manau, mažiausiai penkiasdešimt, kol matysime ne dokumentinį, o meninį filmą. Bėda ta, kad Lietuvos kinas turbūt tiek ilgai „neištemps“...
Bernardinai.lt
7.6
60%
72
