Senas išminčius Ibrahimas dienų dienas sėdi savo mažoje bakalėjoje vienoje iš Paryžiaus gatvių. Jis pažįsta visus, kas čia užsuka, žino, ką jie veikia, ir kas jų galvose sukasi. Be abejo, jis pastebėjo ir vietinį paauglį Momo, kasdien ateinantį apsipirkti ir vis ką nors „nukniaukiantį“ krautuvėlėje. Tačiau ponas Ibrahimas mato, kad Momo ne nusikaltėlis, o vienišas jaunas žmogus, kuriam reikia draugo ir globėjo, padedančio perprasti svarbiausias gyvenimo tiesas. Šių tokių skirtingų žmonių – seno musulmono ir paauglio žydo – draugystės istorija, skleidžia išmintį, slepia savyje laimės paslaptį.
Prancūzų režisierius Francois Dupeyron naujausia vaidybinė juosta „Ponas Ibrahimas“ išsiskiria savo paprastumu, santūrumu ir kalbėjimu apie didžiąsias gyvenimo vertybes.
„Aš nieko nežinojau apie šį režisierių,“ – prisipažino pono Ibrahimo vaidmens atlikėjas Omar Sharif. „Aš tiesiog pasitikėjau savo nuojauta. Kai mes pirmą kartą susitikome, jis nepasakė nieko ypatinga, atrodė net kiek naivus. Tačiau jis toks žmogus: gal nemoka gerai išreikšti, bet labai gerai junti, ko jis nori. Man Francois labai patinka“. Gal todėl šis filmas privertė 7-tojo dešimtmečio kino žvaigždę Omarą Sharifą vėl pasirodyti didžiajame ekrane.
Ir ankstesnės šio režisieriaus juostos „Karininkų palata“, „Ar tai gyvenimas?“ buvo rodytos Kanų, San Sebastijano festivalių konkursinėse programose. Pelnė Prancūzijos nacionalinius kino prizus „Cesar‘us“, kaip, beje, ir jo trumpo metražo filmai.
„Pono Ibrahimo“ aktorių meistriškumas buvo įvertintas Venecijos kino festivalyje, kur Omar Sharif gavo publikos prizą kaip geriausias aktorius, Čikagos kino festivalyje, kur Momo vaidmens atlikėjas Pierre Boulanger buvo pripažintas sukūręs geriausią vyro vaidmenį. Šiemet filmas buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.
86%
7.6
72
