VDFF. Dokumentiniai filmai: psichologiniai esė, meditacijos ir budelių išpažintys

Menų spaustuvėje išankstiniu filmo “Tapimas” seansu prasidėjęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis lapkričio 3 d. oficialiai atidarytas “Skalvijos” kino centre Inesos Kurklietytės filmo “Kristina Kristuje” premjera. Pristatome pagrindinės programos filmus, atsipindinčius pasaulines dokumentinio kino tendencijas. Tai liudija ir gausūs prizai, kuriuos filmai yra pelnę įvairiuose kino festivaliuose.

“Tapimas” (“Devenir”, Belgija, 2004). Režisierė, kino kritikė, feministė Loredana Bianconi lydi savo ieškančią darbo draugę: tai labai rizikingas užsiėmimas, kai tau keturiasdešimt penkeri. Pasakojimas kuriamas palaipsniui, lipdomas iš sielos virpesių. “Iš vidaus” fiksuojami esminiai asmenybės pokyčiai. Stebint kasdienius filmo herojės veiksmus ir klausantis jos pasvarstymų, kyla apmąstymai apie solidarumo, amžiaus, grožio, laimės, bendrų svajų prasmę. Ši meditacija intymi ir trapi.Tačiau į klausimus, kurie formuluojami filme, atsakyti nelengva : “Ar įmanoma būti„kitokiam“, kai bandai išsikovoti savo vietą žiurkių lenktynėse? Ar galima galvoti apie darbą kaip apie šį tą daugiau – naują pradžią, svajonę, eksperimentą?”.

“Karūnuota žiurkė“ (“Szczur w koronie”, Lenkija, 2005). Vienas svarbiausių šių metų lenkų dokumentinių filmų pasakoja režisieriuas Jaceko Bławuto draugystės su trisdešimtmečiu užkietėjusiu girtuokliu Michalu istoriją. Kartu tai ir bene pirmasis Jaceko Bławuto – garsaus operatoriaus, režisieriaus, kino prodiuserio, Berlyno, Hanoverio, Torunės ir Andrzejaus Wajdos režisūros kino mokyklų dėstytojo filmo pristatymas Lietuvoje. Blawutas - per trisdešimties dokumentinių ir vaidybinių filmų autorius, Krzysztofo Kieślowskio, Mareko Koterskio, Felikso Falko ir daugelio kitų vaidybinių filmų operatorius. “Karūnuota” žiurkė” prasidėjo nuo Blawuto kurtos dokumentinės telenovelės apie anoniminius alkoholikus, vienas jos herojų buvo Michalas. Kritikas Tadeuszas Sobolewskis iškart po Krokuvos kino festivalio, kuriame įvyko “Karūnuotos žiurkės” premjera, pavadino filmą didžiu: “Filmas sukurtas visiškai solidarizuojantis su herojumi. Režisieriaus ir Michalo draugystė žiūrovą traukte įtraukia į beviltišką, bet užsispyrusį šio žmogaus gelbėjimą.(…) Filme skamba tema neperžengiamos žmogaus vienatvės kovojant su mirtimi, kurią simbolizuoja “karūnuota žiurkė” – alkoholikų šėtonas. Tačiau yra ir didvyriška gaida, kuri galiausiai ima viršų ir dėl kurios herojaus mirtimi pasibaigęs filmas, kažkokiu stebuklingu būdu pasuka gyvenimo ir aiškumo pusėn”.

“Žudynės” (“Massacre”, Vokietija, Šveicarija, Prancūzija, Libanas, 2005). Filmo autoriai – intelektualai, žurnalistai Monika Borgmann, Lokmanas Slimas, Hermannas Theissenas, kuriems “Žudynės” tapo sėkmingu, prestižiniuose festivaliuose gerai įvertintu kino debiutu. 1982 m. rugsėjo 16-18 d. tris dienas ir dvi naktis ginkluoti kariai siautėjo Sabros ir Šatilos palestiniečių pabėgėlių stovyklose Beirute. Jie kankino aukas, prievartavo merginas, skrodė nėščių moterų pilvus ir niekino mirusiųjų kūnus. Tikslus žuvusiųjų ir dingusiųjų be žinios skaičius nežinomas iki šiol. Dauguma nusikaltėlių priklausė „Forces Libanaises“ – krikščioniškai ginkluotai grupuotei, susijusiai su Izraeliu. Vadovaujama Arielio Sharono Izraelio armija buvo apsupusi gyvenvietes. Skerdynės šokiravo pasaulį, bet dabar beveik užmirštos, o Libane tai iki šiol uždrausta tema. Tačiau Sabra ir Šatila tapo „pavyzdžiu“ visoms vėliau vykusioms masinėms žudynėms Ruandoje ar vykstant karams buvusioje Jugoslavijoje. “Žudynės” – tai šešių 1982-ųjų rugsėjį kruvinoje orgijoje dalyvavusių nusikaltėlių, prisipažinimas. Vienas jų sako: „Iš pradžių žudai nenoriai, antrą ir trečią kartą - jau lengviau. Žudydamas ketvirtą kartą pradedi jausti malonumą.” Filmas susieja psichinę nusikaltėlių būseną ir juos supusią politinę aplinką bei gilinasi į kolektyvinio smurto reiškinį. Filmas negali ir nesiekia atkurti visų Sabros ir Šatilos žudynių aspektų. Montuojant filme kalbančių žmonių pasakojimus gimė tarsi nauja įvykių versija - skerdynės pačių žudikų akimis. Vienas filmo veikėjų sako: „ Dvidešimt metų aš niekam nepasakojau, bet staiga pajutau, jog esu pasirengęs kalbėti. Tai bus pirmas ir paskutinis kartas.“ Tai, kad tie žmonės slapstosi iki šiol, nulėmė ir vaizdinį filmo sprendimą : jie filmuojami savo būstuose taip, kad jokia detalė neišduotų, kur vyko filmavimas, pasakotojų veidus gaubia prietema. Tačiau prietemoje besirutuliojantis pasakojimas leidžia dar labiau įsigilinti į žudikų žodžius, juolab kad dokumentinio kino istorijoje pasakotojai dažniausiai buvo aukos, o ne budeliai.

“Peizažas” (“Landschaft”, Vokietija, 2003). Filmą sukūręs garsus rusų dokumentininkas Sergejus Loznica jau ne pirmus metus gyvena Vokietijoje, bet filmus kuria Rusijoje. …Žiema. Autobuso stotelė Rusijos miestelyje.Žmonės laukia autobuso. Jie šnekučiuojasi apie savo gyvenimus. Iš tų kalbų, iš sakinių skiaučių gimsta jų pasaulio vaizdas. Erdvę ir žmones, jų mąstymo būdą ir elgesį sujungia vientisas kameros judesys. ”Peizažo” vizualumas artimas lietuvių poetinei dokumentikai. Tačiau Loznica siekia ne vien tik poetinio efekto, bet ir praplėsti dokumentinio kino gramatiką, todėl jo filmas pirmiausia turėtų sudominti rafinuotos kino estetikos gerbėjus.

“Kontrolės punktas”( “Mahssomim”, Izraelis, 2003). Šis režisieriaus Yoavo Shamiro filmas – vienas fenomenaliausių pastarųjų metų filmų, jis pelnė garbingą Joriso Ivenso apdovanojimą Amsterdame, buvo nominuotas Europos kino akademijos geriausio dokumentinio filmo prizui, apdovanotas dešimtimiss prizų įvairiuose festivaliuose visame pasaulyje. Izraelio kariai kontroliuoja Vakarų krantą ir Gazos ruožą nuo 1967 m. Per tris milijonus palestiniečių gyvena Izraelio okupuotose teritorijose. Norėdami pasiekti kitame mieste ar kaime esantį darbą, aplankyti ten gyvenančias gimines, nuvykti pas gydytoją, jie privalo kirsti Izraelio kontrolės postus. Šie postai – tai pirmojo dviejų tautų kontakto vieta. Jie vaidina didžiulį vaidmenį Izraelio ir palestiniečių konflikte. 2001-2003 m. režisierius Yoavas Shamiras filmavo minėtuose kontrolės postuose. Šis filmas - šokiruojanti įžvalga apie tai, kaip okupacija žaloja abi tautas.

“Istorija” (“Story”, Vokietija, 2004). Estetiškai jaudinantis psichologinis režisierės Danos Rangos esė pristato įspūdingą asmenybę. Iki šiol nė vienas astronautas nėra garsiai prabilęs apie gyvenimo tragizmą, meilę ir vienatvę kosmoso erdvėje. mus. Prieš tapdamas astronautu, Story Musgrave’as buvo matematikas, chemikas „Kodak“ firmoje, chirurgas traumatologas, pilotas, parašiutininkas eksperimentuotojas, o vėliau ir poetas, turintis literatūros mokslinį laipsnį. Jo kosmonauto karjera yra ilgiausia, į erdvę jis skrido net šešis kartus. Paskutinį kartą jis skrido 1996 m., būdamas 61-erių, keliskart išėjo į atvirą erdvę. Jis yra šešių vaikų tėvas… Kas vertė šį žmogų leistis į tokią kelionę? Iš kur tiek jėgų, smalsumo, veržlumo? Ko jis ieškojo kosmose? Ir ką ten atrado? Pirmą kartą kosmoso keliautojas nusprendė prabilti apie tai, kaip kosmoso erdvė keičia žmogų, kaip su niekuo nepalyginamos patirties įgijęs žmogus gyvena sugrįžęs atgal į Žemę. Ar Story Musgrave’as surado savo vietą? Ar apskritai jis gali rasti sau vietą po to, kai taip radikaliai atsiplėšė nuo šaknų? Filmas pasakoja tragišką jo asmeninio gyvenimo istoriją ir apie tai, ko jis ilgisi dabar… Žurnalas “Cahiers du cinema” rašė: “Filmas perteikia plūduriavimo bekraštėje erdvėje pojūtį – kruopščiai atkartotos detalės ir subtilus poetinis šio žmogaus įkvėpimas. Niekas neatitraukia dėmesio nuo filmo konstrukcijos, kurioje yra vienintelis atvaizdas (veidas) ir vienintelis garsas (balsas), kerintis monologas prikausto žiūrovų dėmesį. Tai hipnotizuojantis ir originalus filmas…“